AKMENINIO TILTO garažas vis dar stovi
– Kam priklausai? Ką pažįsti? – tokie klausimai mane zondavo visą vakarą, it saugumo programa skenuotų, ar nebandau sistemoje įdiegti viruso.
Ir tai mane kiek stebino. Nes buvau susidaręs įspūdį, kad į miesto struktūros plyšius sukritusiai ir po truputį nykstančiai moto garažų faunai tokie dalykai nerūpi.
Atsakymai „nepriklausomas“ ir „nieko nepažįstu“ į vieną bendrą sąmonę susijungusius individus kiek sutrikdė. Matyt, dėl to, kad tą dieną motociklų garažai čia susibūrė išsiaiškinti, kuris namo tempsis pereinamąjį „CPH MC Grand Prix 2025“ prizą – stilizuotą variklio gabalą.
Apdorojusi pirminę informaciją ir supratusi, kad aš savas, net jeigu nepažįstamas, sistema išskėtė rankas ir priglaudė prie krūtinės. Tai reiškė laisvą prieigą prie visų garažuose sukauptų istorijų duombazės.
Taip, žmogau. Tai dar vienas moto garažų subkultūros meteoro blyksnis išpuoselėtoje ir teisingoje Kopenhagoje. „Kopenhagos motociklų Didžiojo Prizo“ varžybos. Pavadinimas gal pernelyg grandiozinis keturioms užduotims, bet kodėl gi ne?
Pirminis kodas labai paprastas: garažai registruoja komandas po tris žmones ir atlieka užduotis. Laimėtojai gauna trofėjų, kurį kitais metais perduoda kitiems laimėtojams. Visa tai vyksta smagiai leidžiant laiką geroje kompanijoje. Gurkšnoji, užkandžiauji, kalbiesi, daliniesi, apžiūrinėji motociklus, tyrinėji renginį globojančio garažo pakampes. Kitaip tariant, prisijungi prie signalo, išjungi triukšmą ir pamiršti visus išorinio pasaulio sutrikimus bei programines klaidas.
Šį kartą veiksmas vyko konteinerių kvartale, Kopenhagos Amager (vis dar vadinamoje Šūdų) saloje. Jau antrus metus iš eilės. Pernai metų laimėtojos „Heltinden“ („Herojės“) savo irštvos neturi, todėl susitarė su „CPH MC Grand Prix“ sumanytojais „Akmeninio tilto“ garažu veiksmą vystyti čia ir šį kartą.
Varžyboms užsiregistravo trijų garažų, vieno klubo ir vieno pseudo garažo komandos. Tai koks gi skirtumas tarp moto garažų, pseudo garažų ir klubų, žmogau plaukuotas?
Štai „Vaca niños“ – tiesioginis pažodinis vertimas iš angliško „cowboys“ į ispanų kalbą. Taigi, po „Karvių berniukų“ vimpelu susibūrė trys kartu kažkada mokęsi ir ryšius išlaikę inžinieriai vien tik šiam renginiui. Vienas jų išsikuopė namų garažo patalpą ir ta proga iškilmingai suteikė jai vardą „Vaca niños“.
Kai paklausiau jo nėščios žmonos ispanės, priklausančios „Herojėms“, ar taip įdiegta naujo garažo programa Kopenhagos metropoliteno centriniame kompiuteryje, ji atsakė:
– Tik ne po mano namų stogu.
Tai štai, tokį garažą subjektyviai vadinu pseudo garažu.
Tuo tarpu „Herojės“, pernai laimėjusios „Grand Prix“ ir šiemet globojančios renginį kito garažo teritorijoje, yra įvairaus amžiaus moterų motociklininkių klubas. Jos šiuo metu klubhauzą turi tik virtualioje erdvėje, o motociklus laiko kur tik sugeba.
Tikraisiais moto garažais vadinu dviejų ir daugiau (kai kada pasitaikydavo iki 40) žmonių kompanijas, kartu išlaikančias fizinį garažą, kuriame stato motociklus, krapštosi ir šiaip leidžia laisvalaikį. Pavyzdžiui, „Akmeninis tiltas“ (originaliai „Stenbroens MC“). Į konteinerių kvartalą dvidešimt penki šio garažo nariai susiinstaliavo maždaug 2020-aisiais, kai motociklų buvo galima rasti didžiojoje dalyje čia sustatytų jūrinių konteinerių.
Gavę nuomos sutartį metams ir džentelmeno žodį dar porai metų, nariai susimetė maždaug 25 000 € ir kelis mėnesius iš eilės skyrė kiekvieną laisvą minutę tam, kad paverstų gautą erdvę tokia, kokia ji yra šiandien. Sukurpė medinius statinius, išliejo grindis ir kiemą, įsirengė taip, kad net pavydu žiūrėti.
Tokią naštą atlaikė ne visi. Kai kas atsijungė. O po metų su trupučiu jiems buvo pranešta, kad per kelis mėnesius jie privalės išsiinstaliuoti. Teritoriją valdanti įmonė nusprendė paversti šią brangią žemę šlamančiaisiais, gavo leidimus viską griauti ir statyti gyvenamąjį kvartalą. Todėl išvarė visus moto garažus. Liko tik du maištautojai: „Konteinerių visuomenė“ su keletu bičų ir daugiau kaip dvidešimt „Akmeninių tiltų“. Jie nusprendė čia likti iki pabaigos ir su veržliarakčiais stoti priešais buldozerius.
Paskutinę minutę savivaldybė uždraudė teritorijoje statyti gyvenamuosius namus dėl labai paprastos priežasties. Įmonė leidimą statyboms gavo neteisėtai, apgaulės būdu. Anksčiau čia veikė dažų gamykla. Ji į gruntą pripompavo nežmoniškus nuodų kiekius. Kai tai paaiškėjo, savivaldybė įpareigojo nekilnojamojo turto vystytojus nukasti žemės sluoksnį, jį išvalyti ir parvežti atgal. Tokia operacija kainuoja beveik pusantro milijono eurų. Tad įmonė kuriam laikui atsitraukė ir paliko visus likusius veikėjus, tame tarpe ir du moto garažus, dar kuriam laikui mokėti nuomą. Tai irgi galima vadinti pergale, nes „Akmeninio tilto“ garažas vis dar stovi.
O štai „Grand Prix“ varžybose pergalę šventė keliolikos bičų garažas „Ointen“ iš užmiesčio.
Apie juos žinau tik tiek, kad jų pavadinimas visiškai nieko nereiškia, bet kamuoliukus į skardines jie mėtė taikliausiai, padangą rito greičiausiai, vinį į kaladę kalė tvirčiausiai ir motociklais važiavo lėčiausiai. Todėl kitais metais renginys persikelia pas juos. Už gero pusvalandžio kelio motociklu nuo Kopenhagos Šūdų salos.
Dvi paskutines užduotis organizatoriai nusprendė pradėti valanda anksčiau negu planuota, nes nemenka dalis motociklų fanatų turėjo vesti vaikus namo arba grįžti pas šeimas. Tai grįžau dar nesutemus ir spėjau pažiūrėti kažkokį filmą.
Ar prisijungčiau prie tokio Kopenhagos idilės trikdžio signalo dar kartą? Ten tikrai geriau jaučiausi negu vienas „Akmeninio tilto“ garažo senbuvis 1975-aisiais. Tada jis būdamas niolokmetis pasiskolino nepriregistruotą draugo Hondą ir atokiais miškais lauždamas šimtą nuskrido nuo kelio. Atsibudo nuo pilvo skausmo. Motociklas gulėjo ant jo ir kvėpuojant pilvas paliesdavo įkaitusį duslintuvą. Lūžo dubuo. Iš kairės blauzdos styrojo šaka. Tą žaizdą gydytojai vėliau užsiuvo tik iš antro karto. Pajudėt negalėjo. Kai vienas automobilis pravažiavo nesustojęs, bičas susivokė gulintis griovy, o niekas nuo kelio jo nematė. Tik vienam praeiviui kilo įtarimas, kodėl motociklininko liemenė kabo aukštai ant šakos.
Jeigu ne tas praeivis, velnias žino, ar aš būčiau išgirdęs šią, dabar jau beveik septyniasdešimtmečio veikėjo istoriją. Veikėjo, kuris garaže jau penkiasdešimt metų laiko savo pirmąjį gyvenime motociklą – NorBSA (BSA su Norton varikliu).
Tai taip. Prisijungčiau prie tokio signalo dar kartą.
Paprašėme italų moto aprangos kūrėjų HOLY FREEDOM sukurti Rūdys niekad nemiega kaklaskarę. Turime labai ribotą skaičių su mūsų logotipu.
Paremkite Rūdis už 29€ ir gaukite itališką superfano kaklaskarę!
