Aptarnavimo cirkai moto parduotuvėse

– Čia grynai Majauskas susigalvojo sau tą praplėtimą, kad galėtų su greitesne Vespa važinėt, – sakė man instruktorius, ruošęs B100 kodui, leidžiančiam važinėti su A1 kategorijos motociklais.

– Mopedais, o ne motociklais. 125 kubikai – ne mocas – pašaipiai pataisytų bičiulis Donatas, kaip pirmą aparatą nusipirkęs 1300 ar tai 1600 kubikų čioperį.

Nesiginčysiu.

Bet kad jau turiu tą praplėtimą, reikia pagaliau prisiruošti ir paieškoti ko nors ateinančiam pavasariui. Ko nors su pavarom ir kur sėdi kaip ant žirgo, o ne kaip ant unitazo. Nes man 46 ir ant pyrdų aš jau atsivažinėjęs jaunystėje. Taigi, kur geriausia suprasti, kas tau limpa, o kas ne? Koks taktilinis jausmas liesti vieną ar kitą rankeną, sėdynę, arba koks yra sėdėjimo aukštis ir patogumas? Motociklų salone.

Nusprendžiau tiesiog eiti, žiūrėti, konsultuotis ir atvira širdim ir protu kaupti informaciją, nevaizduodamas žinovo. Apsilankiau keturiuose salonuose ir visos patirtys buvo labai skirtingos. Tiesą pasakius, jos buvo ant tiek netikėtai skirtingos, kad vietoje nuobodaus apsilankymo parduotuvėje tai virto labai gera pramoga su kalnu įspūdžių. Taigi, keturi salonai ir įspūdžiai iš jų.

Dude-bikes, Vytenio gatvėje - 0/10

Telefonu pasikalbu su parduotuve, pasitikslinu, ar galiu atvažiuoti. Taip, galit, būsim vietoje. Šoku į mašiną ir atvažiuoju. Salonas užrakintas. Šviesos įjungtos, salonas gyvas. Šalia laukia dar vienas vyrukas ir mergina.

– Jis ten sėdi su kompu ir ausinėm viduj – sako vyrukas.

Prieinu, matau tikrai sėdi kažkas viduj ant sofkės su laptopu ir ausinėmis. Vėl skambinu jau prieš tai rinktu telefonu. Niekas nekelia. Antrą kartą, trečią. Mergina išeina, po kiek laiko ir vyrukas. Neplanuodamas laiko leisti prie užrakintų durų, pabarbenu į stiklą. Vyras viduje po kelinto barbenimo pamoja man ranka, kad užsiėmęs – matai, skambutyje esu, viso. Na tai ką – viso, tai viso. Išvažiuoju. Sugaišta kelionė ir 15 minučių stoviniavimo, bet planuose dar keli salonai. Už valandos suskamba telefonas.

– Laba diena, matau buvot atėjęs. Tai aš turėjau skambutį, dabar jau galit užeit, jei dar laukiat.
– Jo, grynai laukiu – palapinę jau pasistačiau.
– Tai gerai, jei norėsit, kitą dieną atvažiuokit – nuskamba vietoje atsiprašymo.

Greičiausiai nenorėsiu.

Nippon auto, Oslo gatvėje - 2/10

Čia jau kvepia tuo tikruoju oficialiu salonu, kur tylu, švaru, stovi blizgančios mašinos ir mocai, o prie kompų tyliai savo darbus dirba klerkai. Nukeliauju į mocų skyrių ir apžiūrinėju, ką jie turi iš man tinkamo tūrio ir galingumo. Pažiūriu vieną, pažiūriu kitą, pasiskaitau informaciją stoveliuose (šiaip galiu pasiskaityti online – ne to atėjau). Bet vyruko prie kompo akivaizdžiai nesudominu. Belieka pačiam ateiti, pasilabinti ir paklausti, ar jis gali man pagelbėti motociklų klausimais. Taip, gali. Bet akivaizdžiai nekėtina atsikelti nuo šiltos kėdės ir ką nors parodyti.

Užduodu kelis klausimus apie garantinį aptarnavimą, jų intervalus, dar kažką. Konsultantas, žvelgdamas per monitoriaus viršų, atsako į klausimus ir grįžta atgal prie savo užsiėmimo, kad ir ką jis ten svarbaus veikia. Grįžtu prie mocų, dar pasisukioju, pažiūriu, palyginu kelis dalykus ir galop išeinu. Vyrukas greičiausiai to net nepastebėjo. Šis dalykas manęs nenuliūdina, nes tą jau esu matęs ne kartą – su oficialais turėjau santykių automobilių salonuose ir patirtys visada panašios. Vangūs kostiumuoti bičai daro lygiai minimumą, kuris jiems priklauso pagal pareigybes, su nuliu entuziazmo ir gero nusiteikimo. Topas buvo, kai vieną kartą į skundą apie prastai pradėjusią dirbt pavarų dėžę atsakė: „tai gal jūs vairuoti tiesiog nemokat“.

KMoto, Ukmergės gatvėje – 9/10

Jau nuo slenksčio salono darbuotojas pasilabina, prieina ir klausia, kuo gali padėti.

– Noriu ko nors pavasariui, kas tinka su A1 praplėtimu, – šaunu gan paprastą užklausą ir žiūriu kas bus.

Mane nusiveda į sandėlį (ar milžinišką saloną, nežinau kaip čia tiksliau tą angarą pavadint) ir pradeda rodyti įvairius mocus. Čia toks, čia anoks. Šitas, žiūrėkit, turi V2, šitam segmente labai reta ir kietai. Tas turi aną. O anas dar tą. Tai jūs atsisėskit, apsižerkit, pamatysit. Nu va, patogu, geras aukštis. Ten garsas geras, galima užvest paklausyt. Dar va šitas žiauriai geras, Europos topas pagal pardavimus. Garantijos tokios, aptarnavimai tokie, intervalai anokie. Šito grandinės dažniau aptarnaujamos. Šitą turėtume sandėly, ano ne. Saugoti? Na jei pirksit dabar ar žiemą, ką nors sugalvosim, esam lankstūs.

Taip, būtent tokia informacijos lavina mane užplūdo. Tai, ko aš ir tikėčiausi iš konsultanto, kai nieko nežinau apie A1 birbynes. Žmogus atėjo man padėti išsirinkti ir nusipirkti mocą. Šiaip jo toks darbas, ar ne.

Nežinau, galbūt dviejuose salonuose prieš tai tą primiršo. Ir protu aš galiu suprasti, kad Honda yra tikriausiai geriau ir tvariau už kokį „kinietį“, bet širdis kužda savo eurus nešti ten, kur jie laukiami ir vertinami, o ne priimami kaip apmaudi kančia.

MotoINN – Ukmergės plentas 10/10

Visiškai sužavėtas KMoto patirties, nusprendžiu iškart pašaut ir iki netoliese esančio MotoINN. Ir štai čia buvo tas trūkstamas balas iki 10/10. Nesupraskit neteisingai, KMoto chebra nepritrūko nieko aptarnavimo prasme, bet MotoINN pasiūlė dar ir gausybę naudotų mocų. Kas, sutikim, kaip pirmam pasibandymui motopasaulyje yra gana patogi opcija (o gal man neprilips?).

Visais kitais atžvilgiais MotoINN pardavėjas buvo absoliučiai toks pat tobulas kaip ir KMoto – puikiai išmanė savo pasiūlą, akimirksniu reagavo į užklausas, pageidavimus ir iškart parodydavo potencialiai neblogą variantą. Kantriai atsakinėjo į neišmanėlio klausimus ir nuogąstavimus (ar kiniečiai labai genda? ar yra dalių vietoje? Ir panašiai). Vien geri įspūdžiai.

Bonusui: pasižiūrėjau statistiką – „kiniečiai“ labai sparčiai vejasi „tituluotus“ japonus Europoje. Tas priminė man vieną gal 20 metų senumo istoriją. Vilniuje iš picerijų realiai tebuvo „Čili pica“ ir joje kažkur prie vadovybės makalavosi mano pažįstama. Pradėjus dygt pirmom privačiom smulkiom picerijom su mažesnėm kainom, paklausiau jos prie progos, ką jie apie tai mano ir ką žada su tuo daryti. „Patikėk, mum absoliučiai vienodai. Mes lyderiai ir mum tie naujokai vienodai rodo“ – atsakė ji besišypsodama. Fast forward 20 metų, šitas labai gerai paseno.