Džigitai Bolivijoje #1. Badas, ligos ir dinamitas
Jeigu manote, kad išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą yra lengva, tiesiog pabandykite pasiekti tašką, po kurio nebegalite persigalvoti: užfiksuokite datas, nusipirkite bilietus, pasakykite visiems garsiai...
Visą dieną laksčiau po miestą stengdamasis gauti skiepą nuo Geltonojo drugio. Buvau įsitikinęs, kad esu paskiepytas, bet skiepų knygelėje tokio įrašo nebuvo. Galėčiau nedaryti nieko, nes imuniteto nebus dar mažiausiai dešimt dienų. Be to, Bolivija skiepo nereikalauja įvažiuojant į šalį. Bet... žinot tą jausmą: dabar jau tikrai reikia skiepytis, nes, nors ir tikimybė maža, iš galvos neišeina mintis, kad tapsi ta reta išimtimi ir visą mėnesį kamuosiesi svetimos šalies nehigieniškoje ligoninėje. Ne pati šviesiausia perspektyva.
– Kokį motociklą vairuojate? – klausia manęs seselė, žiūrėdama kaip pro adatos galiuką ištrykšta pirmieji vakcinos lašai.
– BMW R75/7 mano mėgstamiausias.
– Aš labai norėčiau motociklo teisių, bet dirbu paramedike greitojoje pagalboje, prisižiūrėjau tų motociklininkų... Žinau, kad net ir ta apranga neapsaugo.
Izraelis užpuolė Iraną. Šis pažadėjo žiaurų atsaką ir žydų valstybei, ir Amerikai. Per radiją klinikos kabinete pranešinėja apie atšaukiamus skrydžius virš Vidurio Rytų. Nors neramumai vyko visai kitoje mūsų maršruto pusėje, situacija galėjo komplikuotis per kelias ateinančias dienas.
Pypteli telefonas. Parašė Endis Padingtonas, mūsų moto nuomos vadovas. Pačioje Bolivijoje reikalai sukosi ne į gera.
Tik įspėjame, kad pastarosiomis dienomis buvo nemažai kelių blokadų. Tikimės, kad kitą savaitę jų gerokai sumažės! Jei ne, Markas gali padėti jums sudaryti maršrutą, kuris aplenktų blogiausias kliūtis.
Skaitau naujienas: Evo Moralesas užsimanė ketvirtą kartą tapti prezidentu. Neklauskit, kas jiems pasidaro, kai paragauja valdžios.
Per susirėmimus buvo nužudytas policijos pareigūnas. Ne šiaip žuvo, jį aprišo dinamitu ir susprogdino. Kol seselė laksto parašo ant skiepų paso, nusiperku dar brangesnį medicinos draudimą. Įsivaizduoju save pririštą prie vilkiko padangos, apkamšytą dinamitu.
Triskart giliai įkvepiu, iškvepiu, pradedu mintyse cituoti Tedą Simoną:
Maniau, kad jie tai padarė tyčia. Žinote, kaip būna, kai nusprendžiate padaryti ką nors tikrai didingo savo gyvenime, kas viršija visas jūsų galimybes. Jautiesi it dalyvautum stiprybės išbandyme su Visata.
Tai toli gražu nebuvo pabaiga. Net du pasaulyje vykstantys karai, Moraleso pakalikų noras marinti Bolivijos sostinės gyventojus badu, geltonosios karštinės protrūkis ir kitos smulkios tarptautinės bėdos neprilygo tarpgalaktinei problemai namuose – sugedo skalbimo mašina.
Pastarąsias savaites stengiausi sutvarkyti visus ūkinius reikalus, kad merginoms nekiltų papildomų rūpesčių kol manęs nebus. Dabar klūpėjau prieš tą nesisukantį būgną ir nieko negalėjau padaryti. Penktadienis, pusė šešių vakaro.
Turiu pripažinti, kad esu bejėgis. Galiu apsipurkšti repelentais nuo mirtinas ligas nešiojančių uodų, galiu nešiotis grynųjų dolerių gueriloms papirkti, kad prasmuktume pro kelių blokadas; galiu nestatyti motociklo ant skardžio ir nerizikuoti vardan gražios asmenukės, bet skalbimo mašina... yra ne mano jėgoms.
Skambinu Tėvui. Jo sveikata tikrai nebe zenite, o vienintelė transporto priemonė, kurią dabar jis vairuoja yra mažas triratis elektrinis vežimėlis, kuriuo varinėja iki parduotuvės. Žinau, kad jis neatvažiuos ir nesutaisys tos mašinos, bet nusimetu atsakomybę:
– Žinai, nepamiršk, kad dabar tu būsi vienintelis šeimos vyras šiame Žemyne ir, tiesą sakant, visame Šiaurės Pusrutulyje.
Jis pagauna mano ironiją.
– Tu – už tvarką Pietų Amerikoje, aš – už skalbinius Šiaurės pusrutulyje. Kiekvienam savas frontas.
Jokių dezertyrų.
Veikėjai tie patys
Paryčiais dar Vilniaus oro uoste nusirengiau iki pusės, kad pasimatuočiau netikėtą Justino dovaną – teminius mūsų naujo nuotykio marškinėlius. Moto Libertadores. Bolivia, 2025, skelbė užrašas, o per vidurį keturi motociklininkai kalnų fone, virš jų – didelis paukštis, greičiausiai kondoras.
Nepamenu, kaip gimė šitas pavadinimas, bet nė vieno iš mūsų ispanų kalba nėra tobula. Galbūt Laisvieji motociklistai, o gal - Išlaisvintojai ant motociklų? Sutarėme, kad politinių neramumų fone toks užrašas gali būti suprastas dvejopai. Ar mes atvykome kažką nuo kažko išlaisvinti? Kas mes tokie? Niekas nenorėjo papildomų klausimų ar, juolab, būti apdėliotas dinamitu. Darkart nusirengėme iki pusės, supakavome marškinėlius – siurprizas pavyko ir... turėsime dar po vieną švarų rūbą.
Prieš keletą metų mūsų kompanija įveikė aukštus Pamyro kalnus ant nuolat lūžtančių Yamaha motociklų. Paskaitykite apie mūsų nuotykius, jei praleidote.
Transatlantiniame RyanAire miegojau kaip kūdikis ir po daugiau nei 20 valandų kelionės prispaustas prie durelių mažame taksi automobilyje tarp lagaminų ir bendrakeleivių pro pusiau atvirą langą uosčiau saldų Santa Kruzo orą. Jokio supratimo, iš kur toks kvapas: gal, kaip ir Kirgizijoje, jie kažką pila į savo benziną, gal kažkokios gėlės ar medžiai... Tomo teorija, kad tai sūrio kvapas, tiksliau, rauginto pieno, kurį jie veža per miestą cisternomis ir truputį išlaisto tai šen tai ten...
Yra kelios pagrindinės taisyklės, kurių jau įpratau laikytis egzotiškuose kraštuose: 1) jokio maisto iš gatvės, nes juo nesidžiaugia mūsų išlepinti, streso išvarginti europietiški skrandžiai; 2) jokių pinigų iš gatvės, kad ir kokį gerą mums siūlytų kursą; 3) jokių kelionių naktį.
Visas tris taisykles sulaužysime per artimiausias 36 valandas.
Bolivijos ekonominės problemos yra gan tipiškos šiam regionui (Kubai, Venesuelai, Argentinai): valdžia laiko dirbtinai prie dolerio pririštą savo valiutos –bolivijano – kursą (1 USD = 6,96 Bs). Pajamos iš visokių mineralų eksporto mažėja, bet to, Bolivija dosniai subsidijuoja kurą ir maistą šalies viduje, tad užsienio valiutos deficitas jau tapęs kasdienybe. Nieko nuostabaus pamatyti gatvėje prie pat banko stovintį veikėją, kurio šešėlinis kursas yra du su puse karto geresnis už oficialų (1 USD = 17 Bs). Išsikeitus gatvėje viskas yra tarsi su 60% nuolaida. Skaičiuoti mokame visi.
Prisikimšę pinigines pigių bolivijanų stovėjome su Tomu ant gatvės kampo Santa Kruzo centre tarp dviaukščių kolonijinių pastatų. Už dar kelių kvartalų aidėjo politinės demonstracijos skanduotės ir šaudė fejerverkai (labai įprasta Pietų Amerikos miestuose), o mudu stengėmės atkabėti vienas kitą nuo dar vienos avantiūros. Vos už kelių metrų jauna apvali indėnė su fantastiška šypsena pardavinėjo tokius bulvinius (tiksliau, jukos) pyragėlius su sūriu(!) (Sonso de yuca). Profsąjungos mūsų išlepintuose europietiškuose skrandžiuose buvo labiau susitelkusios, turėjo aiškius reikalavimus, tad po trumpų nelygiaverčių derybų centrinei valdžiai teko nusileisti viliojančiam kvapui: išeina 6 bulviniai pyragėliai už 50 euro centų. Vieną porciją per pusę pastačiau aš, kitą – Tomas. Streiko neprireikė.
Novo bendruomenė
Markas Hooley, kresnas tvirto stoto amerikietis, gimęs Bolivijoje, jau laukė mūsų palmėmis apaugusioje NOVO Adventures fazendoje miesto pakraštyje. Pinigai, kuriuos paliksime už motociklų nuomą bus skirti ir daug kilnesniam tikslui. Toje pačioje palmėmis apaugusioje fazendoje religinėje NOVO bendruomenėje gyveno ir kelios dešimtys vyrų bei vaikinų, kurie čia pateko ieškodami, kaip išsivaduoti nuo priklausomybių – dažniausiai alkoholio ir narkotikų. Per dešimtmetį bendruomenėje gyveno 300 vyrų, 70 jų po reabilitacijos programos grįžo į normalų gyvenimą.
Net ir mūsų atvykimas čia buvo grįstas tik žodžiu – jokių išankstinių depozitų, jokių raštiškų įsipareigojimų, išskyrus kelis laiškus su pastoriumi Endžiu Padingtonu, šios bendruomenės įkūrėju, kuris šiuo metu jau gyvena Nigerijoje. Motociklų paruošimui reikia pinigų, jų aptarnavimas po kelionės taip pat kainuos, bet viskas, kas liks, bus skirta bendruomenės išlaikymui. Nesiderėjome.
Atsisėdome prie bendro stalo ir po bendros maldos valgydami savo pirmuosius bolivietiškus pietus, klausėmės vaikinų istorijų, nors vien jų ramūs, bet visko matę veidai pasakojo labai daug. Kiekviena istorija turi šį tą bendro: karjeros planai, meilės reikalai, mokslai lyg klostosi sėkmingai, kol vieną dieną, lyg nejučia, jie paslysta, galbūt ieškodami išeities iš sudėtingos situacijos, galbūt paraginti prastos kompanijos; iš pradžių lėtai, paskui labai greitai jie praranda viską, ką turėjo, visus, kurie juos supo, palaidoja savo planus, praranda ateities viziją, tikėjimą savimi ir bet kokią perspektyvą. Šioje bendruomenėje, gyvendami pagal griežtą programą, jie turi galimybių susigrąžinti bent dalį to, ką prarado. Pavyksta ne visiems.
Paprašėme italų moto aprangos kūrėjų HOLY FREEDOM sukurti Rūdys niekad nemiega kaklaskarę. Vis dar turime keletą likusių - su mūsų logotipu.
Kainuoja tiek, kiek vienas puodelis kavos.
411
Kiekvienas turėjome išsirinkti po motociklą, nors iš esmės visi septyni ar aštuoni toje pačioje pastogėje, neskaitant vieno ardomo dalimis, buvo identiški Royal Enfield Himalayan 411. Tiesa, jie jau matę Bolivijos kalnų ir Andų plynaukščių, prastų kelių ar nebūtinai patyrusių vairuotojų.
– Visus stengiuosi prižiūrėti taip, kaip moku geriausiai, – sako Markas.
Atsikvėpėme. Po mūsų nuotykių Kirgizijoje, tai, ką pamatėme, buvo didžiulis palengvėjimas. Kiekvieną motociklą į priekį varė vienas mažytis, bet patikimas 411cc cilindras. Silpnas? Gal truputį. Kita vertus (kaip ir su valiuta), kubatūra buvo 60% didesnė nei visų kitų dažniausiai sutinkamų motociklų šioje šalyje. Dar svarbiau – įpurškimas, o tai reiškė, kad kylant į kalnus nereikės galvoti apie karbiuratorius. Motorai dirbo gražiai niekas neklibėjo, mirksėjo visi posūkiai, o ratai buvo apauti naujomis braziliškomis padangomis. Iš vienos jau dabar kyšojo surūdijusi vinis, bet bendras įspūdis buvo teigiamas, todėl nusprendėme, kad vinis padangoje – nieko tragiško, ne kiaurai... ištraukėme lengvu judesiu.
Kelionė turėjo prasidėti ryte, kai mūsų europietiški organizmai susitaikys su laiko skirtumu. Gauname specialias korteles, kurias reikės rodyti degalinėse. Bolivija subsidijuoja 80% kuro kainos, be kortelės – tektų mokėti visą sumą, kuri maždaug pusė to, ką mokame Europoje. Santa Kruze degalų trūkumo nėra, bet kitur, ypač aukščiau kalnuose, gali tekti atidžiau planuoti savo maršrutą. Tik po kelių dienų patirsime, kad didžiulis kuro trūkumas bus vienas didžiausių nuotykių kelionėje, o jo medžioklė – kone daugiausiai laiko suryjantis užsiėmimas.
Su savimi vežėmės ir dešimties litrų atsargą visiems keturiems motociklams, taigi po du su puse litro kiekvienam, kas leistų įveikti dar po 50-60 kilometrų bėdos atveju.
Palinkstame prie didelio žemėlapio. Dienų skaičius ribotas, kilometrų daug, kraštas kalnuotas ir mums nepažįstamas. Blokados aplink Kočabambą, pro kurią tiesiausiu keliu planavome grįžti taupydami mažiausiai vieną dieną, vis niekur nedingusios. Markas pasakoja istoriją apie keliautojus, kurių džipui blokadų organizatoriai tiesiog akmenimis iškapojo langus...
– Ar yra koks nors būdas su jais susitarti? – klausiu.
– Jūsų vietoje net nebandyčiau ten atsidurti, – atsako jis.
Bolivijos kontūras ant Europos žemėlapio suteikia labai gerą perspektyvą.
Markas laksto tarp savo miniatiūrinio garažo ir pavėsinės, rinkdamas atsargines dalis ir įrankius, kuriuos turėtume vežtis į kelionę, Stabteli, pagalvoja ir nulekia į garažą darkart:
– Vaikinai, aš jums įdedu degtukų, prireiks, – mojuoja jis.
– Prireiks kam? – klausiu.
– Dinamitui. – Atsako jis taip, lyg turėčiau kažką žinoti.
