Džigitai Bolivijoje #2. Visi kokos lapų skoniai
Kai klojasi neblogai, problemų galime prisidaryti ir patys.
Vienu metu supratau, kad į savo navigaciją, ryškiai mėlyna juosta juodame fone sufleruojančią apie aštrius kelio vingius, žiūriu dažniau nei į gelsvai apšviestą kelią. Nebuvo labai vėlu, bet viską, ko neapšvietė ta vienintelė motociklo akis, gaubė tamsa. Bolivijoje žiema, todėl saulė už kalnų pasislepia šiek tiek anksčiau nei gruodį ar sausį, nors skirtumas tarp žiemos ir vasaros saulėlydžio – vos 40 minučių. Šįvakar 40 minučių papildomos šviesos būtų į naudą.
Sustoję trumpam poilsiui prie eilinio kaimo, kur yra bent viena gatvės lempa, užfiksavome laiką – 18:40. Važiuoti iki Aikilės – dar 45 minutes, bet tokioje tamsoje, jei viskas gerai, gausis valanda.
Savo trečiąją taisyklę – nevažiuoti tamsoje – sulaužėme patį pirmąjį kelionės vakarą. Kiekviena kūno ląstelė susitelkusi vieninteliam tikslui: nepadaryti klaidos nesibaigiančiuose kelio vingiuose, todėl resursų apmąstymams įprastai nebūna. Bet aš galvojau, ką ir kur mes šiandien suplanavome ne taip.
Aš visad susipakuoju paskutinis, galbūt per daug plepu, galbūt per daug laiko skiriu daiktų perdislokavimui iš vienų lagaminų į kitus... Kaip ten bebūtų, į karščiu, juodų sunkvežimių dūmų ir to saldaus kvapo eismo mėsmalę įsirovėm apie 10 ryto. Bandžiau priprasti prie savo motociklo ir jo keistų, iš visur sklindančių garsų, bandžiau įsitvirtinti eisme lyg vietinis, kai staiga kažkur dingo Tomas. Pyptelėjau vyrukams priekyje. Palaukėme.
– Viskas, šakės, blokuojasi galinis ratas, – pasakė su nusivylimu.
Visiems, aišku, buvo labai juokinga, nes nepaisant daug geresnės motociklų techninės būklės, kelionės pradžia labai priminė Kirgiziją su nesibaigiančiais gedimais. Paskambinome Markui, jis atlėkė po dar 20 minučių, suradome servisą, Tomo galinių stabdžių suportas buvo išardytas, išvalytas, sudėtas atgal. Taip sudeginome gal valandą ar pusantros.
Eismas išsiskirstė maždaug po valandos, kai pradėjome kilti į neaukštas raudono smiltainio El Fuerte kalvas su žaliuojančiomis keteromis. Niekur nestojome, tik prie tų klaikių aštrių gulinčių policininkų – kartais jie į viršų būdavo iššokę gal 15-20 centrimetrų, ir, jeigu sau leisdavau užsisvajojęs nestabdyti, jie smogdavo su tokia jėga, kad dar ilgai žiūrėdavau į veidrodėlius, ar kartais ant kelio nesimėto motociklo dalys ir mano daiktai. Kad ir kas šituos gulinčius policininkus sukūrė, turėjo gauti dizaino apdovanojimą už Šlykščiausią kelio kliūtį. Vietiniai, įskaitant šunis, irgi žinojo, kad šitie policininkai veikia ir leisdavo sau ramiai pėdinti skersai kelio vos už kelių dešimčių metrų. Tik kartais ši kelio pabaisa buvo netekusi kelių savo geltonų dantų, ko pilnai užtekdavo, kad tiesiai nusitaikius būtų galima praskristi pro tarpelį nestabdant.
Samaipatoje benzino nebuvo, tik skanūs pietūs ir tuomet apie 15 valandą atrodė nuodėmė uždaryti pirmą dieną vos kelių valandų važiavimo. Navigacija skaičiavo, kad 200 kilometrų iki Aikilės įveiksime per 4 valandas 15 minučių. Benzino taip pat turėtų užtekti. Tik vėliau išmokome stebėti eilės pakelėje: ilga dešra paliktų sunkvežimių su uždangstytais langais reiškė, kad benzino degalinėje nėra; jeigu toje dešroje bent viena kita lengvoji mašina su vairuotoju – yra ir benzino, ir vilties.
Tamsoje kiekvienas pasirenkame savo saugų tempą: Julių ir Justiną praleidau į priekį. Atvažiavę pirmi jie paieškos, kur nakvoti ir galbūt gaus benzino. Tomas tamsoje yra lėčiausias, bet niekur nenuskubėsi. Jeigu atsiplėšdavau į priekį, sustodavau šalikelėje ir nenulipęs nuo motociklo laukdavau kol pamatysiu jo geltoną motociklo lempą išnyrančią iš posūkio, tuomet važiuodavau tolyn. Įprastai jis galėtų prisikabinti man prie uodegos, bet šįkart buvo mažai naudos: mano stop signalas neveikia, tiksliau jis įjungtas nuolat, todėl nesimato, ar stabdau.
– Jautį matei? – rėkiu iš po šalmo, kai Tomas priartėjo.
Linkteli. Reiškia mačiau ne aš vienas. Galvijas dideliais ragais ramiai atrajojo iškart už aštraus posūkio kylant į kalną, kai mažam motoriukui reikia duoti šiek tiek anglių, kad trauktų į viršų ir ištiesintų motociklą. Būtų stovėjęs 20 metų arčiau, nežinau ar būčiau spėjęs apvažiuoti.
Paskutiniai 15 kilometrų – ant visiškų benzino garų, todėl prisikabinau prie sunkvežimio uodegos ir riedėjau nuokalnėmis.
Miestelis buvo tuščias, lyg visi jau miegotų. Degalinė nebedirbo, bet benzino pažadėjo užpilti ryte. Mažame hostelyje (6€ už kambarį) vakarienės nebuvo, pusryčių taip pat, bet leido prisiparkuoti motociklus viduje – Pietų Amerikos saugumo klasika (nors teisybės dėlei, per pastarąsias kelias dienas nematėme nieko, kas keltų bent menkiausią grėsmę). Julius ir Justinas centimetras po centimetro pro stiklines duris nuriedėjo iki foje, iš kur laiptai vedė į kambarius. Kambarių langai buvo ne į lauką, bet į laiptų narvelį, persisvėręs per turėklą mačiau ir užuodžiau abu enfieldus. Dar du motociklai nakvynės vietą rado prie pat centrinių durų, bet taip taip Hostal Plaza viduje.
Tik ryte sužinosime, kad šiltas vanduo – tik vakarais.
Šeštą ryto atsikėliau nuo bažnyčios varpo dūžių, skambino gal tris minutes. Vis dar jetlagas. Sapnavau tą jautį ant kelio. Tomas stumdamas savo motociklą iš foje nuvertė vazoną su gėle. Galiausiai nusprendėme, kad šiaip ar taip tą gėlę jau buvo laikas persodinti.
Ryte, atvykęs į turgų ieškoti pusryčių ar bent kažko panašaus į kavą, supratau, ką vakar praleidome tamsoje – tikrąjį šio miestelio veidą. Aikilės žmonės – Bolivijos folkloro iliustracija: vyrai – žemesnio ūgio, saulės išdžiovintais kūnais ir vėjo nugairintais veidais. Moterys irgi žemos, bet apvalesnės, jų šypsenos plačios, kasos storos ir juodos, nepriklausomai nuo amžiaus; visos su spalvingais tradiciniais sijonais. Ant pečių – aguayo skara, kurioje tą rytą moterys nešiojosi produktus, bet vėliau mačiau, kad toje skaroje telpa ir nemažas kūdikėlis. Atvykome į kečųjų (quechua) genties teritorijas, nuo čia iki pat Ujunio ir būtent žmonės, o ne kalnai, man bus pats unikaliausias reginys.
Turguje nusipirkome bananų, sausainių, limonado ir pamažu viską dorojome pavėsyje – šventiški pusryčiai. Visi jau žinojo apie apie mano stop signalo bėdą (pats juk nepamatysiu), bet neturėjau nė mažiausio noro ieškoti elektros problemų. Dar mažiau noro buvo pakartoti vakarykštį nuotykį nakties tamsoje, todėl nutarėme maždaug 6 valandų kelią (apie 450 km) iki Potosio skelti į dvi dalis su nakvyne Sukrėje. Sudeginsime vieną dieną, kurią planavome pasilikti kelionės netikėtumams. Jautį matė visi.
Motociklai taip pat, švelniai tariant, nebuvo patys greičiausi. Galų gale, jeigu Sukrę pasieksime neįtikėtinai greitai, galėsime darkart persvarstyti savo planą, bet visi jautėme, kad taip neįvyks. Gera žinia ta, kad, kaip ir žadėta, užsipylėme benzino, viskas vyko net per daug sklandžiai, nepaisant visų tų istorijų iš keliautojų forumų, kur kiekvienas tarsi lenktyniauja dėl prizo, kurį duoda už ilgiausiai pralauktą laiką: keturios, šešios, aštuonios valandos... Litras kainuoja apie 15 euro centų. Kaina tokia, kad kyla klausimas, kodėl jie apskritai ima pinigus.
Bolivijos valdžios subsidijos tik iš pirmo žvilgsnio yra gėris. Galiausiai tai sukuria dvi problemas: pirma, už benziną vis tiek reikia sumokėti, bet neturtingai valstybei tai pavyksta ne iškart ir ne visada, nes trūksta baksų; antra, kai kuras toks pigus, žmogui gimsta racionalus ir žemiškas noras... juo pasidalinti su kaimyninių valstybių gyventojais, tad degalines pasiekia tik tai, už ką sumokėta ir kas neišvažiavo kontrabanda kitur.
Kuras, manrods, yra būtinasis poreikis tokio dydžio šalyje. Jo trūkumas kur nors kitam pasaulio krašte galėtų sukelti karą, bet čia, kečųjų žemėse, visi buvo neįtikėtinai malonūs ir apie benziną kalbėdavo kaip apie kažkokią duotybę, kaip apie orą. Na, taip, pas mus Bolivijoje, žinot, yra kuro problema, ramiai dėstydavo jie, kartu pasvarstydami, kurioje degalinėje ir kada jo galbūt būtų galima gauti.
Sukrė
Kelias iš Aiquilės į Sukrę buvo kaip daina – lygus asfaltas, gražiai subraižytas geltonomis linijomis, saulėta ir sausa.
– Sveiki atvykę į Bolivijos sostinę, – maloniai mums nusišypsojo vietinių pora pačiame centre.
Pačiame centre jaučiausi kaip Andalūzijos miestelyje: kavinės, desertinės, suvenyrų parduotuvės. Išsirinkome daugiausiai žadančią vietą savo vėlyviems pietums ir tuo metu, kai mano pilvas jau ruošėsi tuoj tuoj priimti sultingą kepsnį viena iš padavėjų su nuoširdžiu susirūpinimu pranešė, kad mūsų motociklai yra sekantys eismo kontrolieriaus aukų sąraše po dar vieno mažo motocikliuko, kuris, pats to nežinodamas, apsaugojo mus nuo baudos.
Išlėkėme į lauką, pastūmėme saviškius gal metrą ar apsimetėme, kad dedamės šalmus, kad įspėjimą priimame rimtai ir daugiau tai nepasikartos. Atsistojęs vidury gatvės policininkas mus piktai išbarė, sėdo į savo mašiną pasakė, kad kol apsuks ratą aplink aikštę blokuodamas kitų nusikaltėlių ratus, mūsų čia turi nebelikti.
Gal minutę padėtis buvo be išeities, nes valgyti aš norėjau tiek pat, kiek nenorėjau gauti baudos ar sukiotis siauromis gatvėmis ieškodamas parkavimo vietos. Padavėja, kuri ramiai stebėjo šią nedidelę dramą pasirėmusi į kavinės duris, pasisiūlė į žvalgybą: kol mes valgysime, ji pažiūrės, ar piktasis policininkas negrįžta ir mus, jeigu ką, įspės.
Sukrė yra 2800 metrų aukštyje, kelias toliau vedė į Altiplaną, vieną didžiausių pasaulyje lygumų kalnuose. Turguje iš indėnės nusipirkome citrinų skonio kokos lapų (nors juos pardavinėja ir visose parduotuvėse) – mintis buvo juos žiaumoti, kai kilsime aukščiau, kad sumažintume kalnų ligos simptomus: galvos skausmą, nuovargį, dusulį. Iš esmės tai ne narkotikas, bet silpna tonizuojanti medžiaga, kažkas tarp kavos ir žalios arbatos, tik su vietos dvasia.
Maišelį praplėšėme iškart ir pradėjome grūsti tuos lapelius į burnas. Reikia mažiausiai 50 lapelių, juos sukramtyti ir kelias valandas laikyti už vieno žando, paskui vėl pakramtyti ir pasidėti po kitu. Aš negalėjau perlipti per save: skonis – kaip beržo vantos, kuria jau buvo nupertas visas kaimas. Ir dar žiaumoti šitą prakaitu atsiduodančią masę visą dieną. Gal geriau tiesiog išgerti alaus?
Italų moto aprangos kūrėjai HOLY FREEDOM sukūrė Rūdys niekad nemiega kaklaskarę.
Paimkit vieną sau, kitą – savo Mamai!
Visi kokos lapų skoniai
Potosis
Dar po paros stovėjau ant panoraminio šlaito Potosio pakraštyje. Stengiausi pripildyti plaučius išretėjusio oro ir žiūrėdamas į liūdnus, pamirštus namus ilgai negalėjau patikėti, kad tai, ką matau, kadaise buvo didžiausias ir turtingiausias miestas Naujajame Pasaulyje.
Šimtmečius nuo Turtingojo Kalno – Cerro Rico – viršūnės ispanai (tiksliau, jų vergai) kasė kone gryną sidabrą ir galeonais plukdė į imperijos sostinę. 80 procentų pasaulio sidabro atkeliaudavo iš Potosio. Dabar, vietiniai sako, kalno viršūnė yra sumažėjusi 300 metrų.
Vienas faktas, vis dėlto, nesikeičia: Potosis yra tarp aukščiausių miestų pasaulyje – 4060 metrų virš jūros lygio. Gerą valandą bandėme šį faktą ignoruoti, bet žingsniai siaurose gatvėse nebebuvo tokie platūs; nebuvo lengva ir užbėgti laipteliais lengva ristele. Galiausiai kavinėse pavadinimu 4060 užsisakėme alaus iš aukščiausios pasaulyje alaus daryklos – Potosina 4000... ir nė vienas nesugebėjome jo įveikti. Tai, nusprendėme, buvo ne aukštikalnių liga, o tiesiog... prastas alus.
– Sidabro niekad nebus per daug, – pusiau rimtai, pusiau juokais atremia istorinį argumentą pensininkė iš Ispanijos, kuri kartu su savo drauge prisijungė prie mūsų ketveriukės nedidelei ekskursijai Turtingojo Kalno kasyklose.
Džonis (Jhonny Montes Ruiz) kasykloje dirbo ketverius metus, jo tėvas – 23. Dabar Džonis, supratęs, kad į dirbančius žmones žiūrintys turistai yra pelningesnis biznis nei uolienų skaldymas kirstukais ir dinamitu, esu įsitikinęs, važinėja geriausiu mikroautobusiuku mieste.
Kalnakasiai po darbo kalbasi su merginomis
Turguje surenkame lauktuvių paketą kalnakasiams: keli maišeliai kokos lapų, buteliukas 95% alkoholio (aguardiente), sulčių ir cigarečių. Kalnakasiai dirba kooperatyvais – 10 vienoje bendrijoje – ir kasdien iš Cerro Rico išneša tonas uolienų. Laikai, kai tauriuosius metalus buvo galima tiesiog šiūpeliuoti nuo viršūnės, be abejo, yra seniai pasibaigę, ir dabar visas kalnas yra išraizgytas kilometrais tunelių ir gilių šachtų, o uolienos išvežamos metaliniais karučiais, kaip kokiam Indiana Jones filme. Maža to, ant kalno, tarp įėjimų šachtas, gyvena žmonės, augina vaikus ir kelias dešimtis šunų.
Uždegėme cigaretę kalnų dievui Tiosui, kurio mažas altorius, aplaistytas grynu alkoholiu, yra kiekviename tunelyje. Taip, dėdė Tiosas – kuris vienu metu ir dievas ir velnias – pasirodo, ir rūko, ir nepraleidžia progos išgerti. Manau, kaip vietinis, jis toleruoja ir tuos kokos lapus. Kalnakasiai baiginėjo savo dulkiną pamainą šachtose, į kurias niekada nepatenka saulės šviesa, buvo gerai nusiteikę ir laimingi dėl mūsų mažų dovanų.
Nežinau, kaip ir kada Justinas su Juliumi pasuko kalbą apie sprogdinimus, bet ekskursiją baigėme su dinamito lazdele kišenėje ir uždegikliu, kurio laikas buvo paskaičiuotas lygiai dviem minutėms. Kad būtų linksmiau, gavome ir maišelį salietros. Jeigu linksmumo bus mažai, knatą galime peiliu sutrumpinti perpus...
Kas šachtose – kasdienis dalykas, mums buvo... sakykim, nutrūktgalviška. Ką dabar daryti su tuo dinamitu? Pirma idėja, dinamitą laikyti prie atsarginio benzino bakelio pas Julių, nes ten dar yra laisvas tarpelis. Juliui nebuvo labai juokinga. Detonatorių, pagal kalnakasių instrukcijas, reiktų supakuoti kitame motocikle...
Tomą nuo aukščio kratė drebulys.
Rytoj laukė dar keturios – penkios valandos Altiplano keliais iki Ujunio druskos ežero. Turėjome nusileisti kelis šimtus metrų todėl, tikiuosi, bus lengviau kvėpuoti.
