Džigitai Bolivijoje #3. Lamos ir druska

Atrėmiau galvą į sieną. Pro baltus ant virvės sukabintus rankšluosčius ir patalynę mėlynavo dangus – nė debesėlio, reiškia, šilumos taip pat nebus. Bandžiau atgauti kvapą: keturių kilometrų aukštyje net tokie įprasti veiksmai, kaip daiktų atsinešimas prie motociklų, atrodė kaip tikras išbandymas. Tomas dūsavo tepdamas grandines. Justinas nuolat kartojo Zemkauską, apie tai, kad kūnas keliauja lėktuvais, o siela vaikšto pėsčia, todėl reikia laiko, kad žmogus suvoktų, kur atsidūrė. Geografiją įsisąmoninau. Maniškė, pagalvojau, kaip tik prisistatė šįryt, bet ji, nabagėlė, buvo išvargusi po kelionės pėsčiomis. Ir, galimai, šiek tiek supykusi dėl šitos transporto neteisybės.

Tą vaiskų rytą Potosyje man atrodė, kad pagaliau atėjo sąmonės prablaivėjimas ir turėčiau nemeluoti bent sau – aš nekenčiu kelionių motociklu. Visi tie dulkini krepšiai, rūbų sluoksniai, nuolatinė kova su vėju tiesiog užknisa. Ir jeigu kas nors būtų išgirdęs mano mintis ir pasiūlęs automobiliu nuvažiuoti iki Ujunio, nebūčiau net kainos paklausęs.

Tos dvi ispanų pensininkės iš Santjago de Kompostelos, kurios atvyko pažiūrėti, ar Turtingajame kalne dar liko bent kiek sidabro jų buvusiai imperijai, užjautė mus – keturis tvirtus jaunus (sic!) vyrus: dėl to nuolatinio dūsavimo ir, įtariau, dėl tokių nepatogių transporto priemonių. Atjauta yra didelė vertybė, nes ne visi žmonės ją įsidiegę. Jos paliko mažą, bet vertingą dovanėlę – kokos purškalą, kurį reikia įsipūsti po liežuviu. Skonis bent jau pakenčiamas, tad palaukęs kol alkaloidai mažais kapiliarais pasieks didžiausias kraujo magistrales, vienu šuoliu apžergiau savo tarškantį enfieldą ir pasivijau savo kompanionus, kurie jau laukė prie vartų.

Pokalbis su savimi buvo nelengvas. Tas dūsavimas dėl tariamų sunkumų, įtikinėjau save, yra skystas argumentas, nes, visų pirma, turėčiau džiaugtis, jog apskritai turiu galimybę būti šiose vietose. Pasaulis man nieko neskolingas ir visi sprendimai yra tik mano atsakomybė. Taip, galbūt nuovargis ima viršų, bet tokia kelionė yra ne prievolė, o privilegija. Be to, gulėti bendrame pliaže išvertęs bambą norėčiau mažiausiai. Chebra kieta, mes važiuojame geru maršrutu. Skundų knygą galėsiu papildyti ir vėliau.

Taip lėtai dėliodamas protingus argumentus taisiau savo nuotaiką. Kelias buvo fantastiškas – reljefas išsilygino ir tik retkarčiais pravažiuodavome vieną kitą aštresnį posūkį. Vaizdas – lyg važiuotume dykuma. Altiplanas. Pampa... Lamos!!! Kai ryškios geltonos linijos pradėdavo hipnotizuoti, iššokdavome iš asfaltuoto kelio, kad atšiaurus Andų vėjas galėtų užnešti daugiau dulkių. Ant mūsų krepšių. Ir mano laikinų dvejonių.

– Čia labai gera vieta. – sako Justinas, sustojęs niekuo neypatingoje aikštelėje tarp dviejų kalvelių.
– Nieko čia nėra... – aš jam.
– Sprogdinsime dinamitą.

Buvau pamiršęs! Dinamitas ir sprogdiklis važiavo atskiruose krepšiuose Tomo motocikle. Ir panašu, kad Justinas, dar Lietuvoje entuziastingai degęs mintimi susprogdinti kaktusą, norėjo kuo greičiau atsikratyti tuo daiktu. Kaktusai čia buvo per didelis gamtos stebuklas, nebuvo net minties apie lengvabūdišką jų ištaškymą. Kai atsistoji šalia, atima žadą. Tokiose atšiauriose vietose jie ūgteli gal 1 ar 2 cm per metus. Todėl 5-10 metrų aukščio milžinai (cardón grande), kuriuos pravažiavome, laisvai skaičiuoja 500 ar net 1000 metų. Taip, tūkstančio metų kaktusas... Senukuose nenusipirksi.

Vadovavomės instrukcijomis, viską aptarėme. Dinamitas bus įdėtas į nedidelę vandens išgraužą ten, kur nėra jokių augalų ar gyvūnų. Knatas degs dvi minutes, per jas reikės nešti kudašių ir saugiai pasislėpti.

Tomas ir Justinas nuėjo taip toli, kad matėsi tik juodi siluetai. Pasistačiau kameros trikojį ir įkasiau, kad nenuverstų vėjas.

– Ne pati šviesiausia mintis sprogdinti kalnus svetimoje šalyje, – sakau Juliui.
– Juk savoje šalyje nesprogdintum. – Neturėjau kaip atremti tokio gero argumento.

Keletą minučių siluetai tūpčiojo vietoje. Kažkas, panašu, vyko ne pagal planą – nesisekė uždegti knato. Julius nupėdino įkandin. Ir kaip tik tuo metu, kai jis prisiartino prie anų dviejų adrenalino fanatikų, visi pasileido bėgti. Bėgti! Beveik keturių kilometrų aukštyje, kur net vaikščioti yra sunku, jie bėgo lyg vyktų mokyklos sporto varžybos.

Sekančias dvi minutes nieko nevyko. Visi tiesiog stovėjome ir žiūrėjome į tą niekuo neypatingą, vandens išgraužtą kalvos šlaitą. Kažkas ne taip, kažkas ne taip, visi kartojome vienas paskui kitą. Užgeso? Nesprogs? Ne dinamitas?

Išgirdau artėjantį sunkvežimį. Šūdas. Antra transporto priemonė, kurią sutinkame šiandien ir, lyg tyčia, pačiu netinkamiausiu momentu. Ir tą akimirką, kai mėlynai raudonas monstras garsiai perjungė pavarą važiuodamas pro mus, pasigirdo nedidelis pokšt. Gal greičiau piiift. Baltas dūmelis pakilo virš kalvos ir per sekundę išsisklaidė vėjyje. Viena akimi atsisukau į sunkvežimį, svarstydamas, ar jis matė mūsų nedidelę išdaigą. Jam tikrai nerūpėjo. Regis, nieko ir nebuvo. Tik šiek tiek adrenalino.

Ujunis

Paskutinius 80 kilometrų iki Ujunio nebuvo nė menkiausio vingio. Šaltas vėjas pasisuko tiesiai į veidą ir sparčiai vakarėjo. Maksimalus greitis niekad neperkopdavo 70 km/h – mažas varikliukas pasiekė savo galimybių ribas. Bet kurią akimirką buvome nusiteikę sustoti, nes kuro rodyklė jau buvo atsirėmusi į absoliutų nulį ir, tiesą sakant, kiekvienas kilometras mane stebino vis labiau. Kuro atsargas vežančiam Juliui buvo prisakyta nenulėkti į priekį, man buvo prisakyta neatsilikti.

Ir tada, stovėdamas plyname druska boluojančių lygumų fone, supratau, kad esu vienas. Norėjau tik vieno gero kadro, kuris, kaip neretai būna, kameroje atrodė nepalyginamai prasčiau nei realybėje. Tolumoje mačiau tris siluetus – savo draugus. Net jeigu pasigedę manęs džigitai grįš, mums pavyko: pasiekėme Ujunį. Važiuodamas nuo kalno išjungiau variklį ir tik likus paskutiniams keliems šimtams metrų brūkštelėjau starterį, kad užtikrintai ir be sarmatos atsistočiau į eilę degalinėje.

Žvalgiausi: visas miestelis atrodė kaip prieš dešimtmetį pasibaigęs Burning Man festivalis. Žmonės, apsirengę indėniškais rūbais, rodos, laukė, kol Holivudo prodiuseriai ištesės savo melagingą pažadą – čia filmuoti dar vieną Mad Max filmą, kur kiekvienas turės atskirą sėkmingą rolę. Staiga mums buvo maloniai paaiškinta, kad eilė prie degalų baigiasi visai ne čia, kur mes stovime... ji... štai ten... už kokio kilometro.

Tiesą sakant, jaučiausi vis dar pasimetęs, nes eilių buvo gal trys. Viena išskirtinė, nes joje nebuvo nė vienos transporto priemonės, tik žmonės su tuščiais plastikiniais kanistrais. Kai kurie jau virvele surišinėjo savo tuščią tarą ir stotelėje kitoje dulkėtos gatvės pusėje laukė autobuso. Degalinės operatorė kartimi matavo po žeme įkastą degalų bačką ir visiems rodė sausą šios improvizuotos liniuotės galą, taip aiškindama, kad benzino čia tikrai nebėra.

Mes lietuviškai atkakliai laikėme įžūlumu užimtą eilės forpostą, kol aiškinančių, kur, po galais, turėtume stovėti pasidarė tiesiog per daug. Mano paties nuostabai, enfieldas užsikūrė, niekais paversdamas pasiteisinimus, kad, žinot, niekur nejudėsiu, nes baigėsi kuras.

Yra dar viena degalinė. Istorija kartojasi: tikroji eilė yra tokia ilga, kad ir mes čia turėtume likti gyventi; užimame forpostą arčiausiame tarpe prie kolonėlės, du jį laiko apsimesdami šlangomis, kiti du eina tartis su mergina, kuri valdo pompą. Įsikiša tvarką degalinėje prižiūrinti policija. Mes norime tik benzino, bet nenorime jokios subsidijos. Kaina, kaip eksportui. Toks argumentas veikia maždaug minutę, kol vienas festivalio dalyvis išsitraukia netikėtą ginklą – mes tai gringos, vakariečiai, bet motociklai juk su bolivietiškais numeriais... Šiek tiek tylos, šiek tiek teatro ir dar apsimetinėjimo šlangomis, truputis derybų, motociklų stumdymo pirmyn atgal, kol uniformuotas teisėjas galiausiai priima išmintingą sprendimą: pilsimės šachmatų lentos principu – džigito motociklas, vietinė mašina, džigito motociklas, mašina...

Po keliolikos minučių, susimokėję didesnę, bet vis dar juokingai mažą sumą, riedame Ujunio gatvėmis, kiekvienas sau šypsodamasis po šalmu dėl laimėto eilinio mūšio šitame niekad nesibaigiančiame benzino kare. Net ir mažos pergalės džiugina.

Druskos ežeras

Lauke –2. Džipai su ekskursijomis į Ujunio druskų ežerą jau išriedėjo, o mes lėtai pakuojamės daiktus ir laukiame, kol bent šiek tiek sušils. Nors viskas šitame pasaulio pakraštyje atrodo kaip postapokaliptiniame filme, tai yra, ironiška, viena lankomiausių vietų Bolivijoje: kasmet čia atvažiuoja dešimtys tūkstančių turistų. Holivudas čia tikrai filmavo vieną filmą, tiksliau vieną tarpgalaktinės kovos sceną iš 2017-ųjų Žvaigždžių karų. Manęs visą šį laiką neapleido pojūtis, kad mes esame ne kažkur tolimame Žemės pakraštyje, bet kitoje planetoje.

Ujunio pakraštyje Altiplano rūdys lėtai ėdė kažkada britų padovanotus ir likimo valiai paliktus lokomotyvus ir vagonus. Skausminga ir lėta traukinukų mirtis.

Maždaug už 20 kilometrų, pravažiavus Kolčianio kaimą, yra įvažiavimas į didžiausią druskos dykumą pasaulyje – Salar de Uyuni. Jos plotas siekia apie 10000 kvadratinių kilometrų. Dykuma plyti beveik 3700 metrų aukštyje, o druskos sluoksnis vietomis storas net iki kelių dešimčių metrų. Po juo slypi vieni didžiausių pasaulyje ličio išteklių. Šiuo metų laiku čia sąlyginai sausa, todėl paviršius kietas kaip asfaltas, tačiau lietaus sezonu visa plokštuma virsta įspūdingu veidrodžiu, atspindinčiu dangų.

Stebuklingas reginys – užtenka įvažiuoti gilyn vos kelis kilometrus ir... dangus prasideda tiesiai nuo žemės. Kai kuriems vyrukams čia rimtai nurauna stogą, labai skausmingai. Vienas iš iššūkių, kurį kartais daro motociklistai ant šios druskos dykumos, vadinasi Minute Man. Taisyklės paprastos ir beprotiškos: nusirengi visiškai nuogai, užsiriši akis ir važiuoji motociklu lygiai vieną minutę.

Kaip ir visos nesąmonės socialiniuose tinkluose, ši taip pat yra mirtina, nes dykumos paviršius nėra toks jau lygus, yra daug sąnašų ir raukšlių, duobių, bangų, provėžų. Jei nepasiseka, važiuodamas dideliu greičiu gali tiesiog išbarstyti savo DNR ant balto paklotėlio. Atsisakėme šlovės.

Druskos dykumoje klaidžiojome gerą pusdienį. Važinėjomės ir lėtai, ir greitai. Sėdėdami ir stovėdami. Gulėjome ant tos druskos, bandydami sugerti į save kuo daugiau iš šios magiškos vietos. Įsirašyti į atmintį. Kelionės yra dovana, bet tuo pat metu, pagalvojau, labai tikėtina – šią vietą regiu pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Išvažiuoti iš jos pasirodė sunkiau nei įvažiuoti. Galbūt toje begalinėje perspektyvoje pametėme savo trasą, o gal vakare dėl temperatūrų skirtumo ežero pakraščiuose atsiranda daugiau vandens, tiksliau persotinto druskos tirpalo, į kurį lengva susmegti iki pusės ratų. Maždaug valandą navigavome atgal, lėtai lėtai apvažiuodami didžiausias ir klastingiausias balas.

Plovykloje nedidelė eilė, šąla. Motociklai aplipę tiršta druskos mase. Paliktume nakčiai – rytoj iš vargšų enfieldų liktų tik šlapia balutė ir dar keletas plastikų, kurie neskanūs nei druskai, nei Altiplano rūdims. Nepykome ant savo žirgų, nors jie ir silpnoki. Jie atvežė mus čia, būtų gerai, kad ir parvežtų atgal. Tomas kažkaip sugebėjo nugnybti savo spidometro trosą, bet iš to spidometro šiaip ar taip mažai naudos. Prie nesibaigiančių barškesių jau pripratau.

Pradėjome dėlioti likusį maršrutą, tiksliau, įtalpinti jį į likusias dienas. Laukė mažiausiai 600 kilometrų iki La Pazo šaltu Altiplanu. Tada dar į šiaurę, Mirties keliu (Camino de la Muerte). Kažkas nebesuėjo net neįskaičiuojant tų neapibrėžtų valandų degalinėse ar kokių nors netikėtumų su mūsų motociklais.

Saviškį apžiūrėjau atidžiau. Pats paėmiau vandens žarną ir darkart perėjau svarbiausias vietas. Druskos nereikia. Užtenka abejonių.