Džigitai Kirgizijoje. Iki Lenino viršukalnės

Niekas šiaip sau neužsuka į Ošą, antrą pagal dydį Kirgizijos miestą. Šilko kelias, kuris kerta šitą vietą, nebesvarbus mažiausiai kelis šimtus metų ir dabar reikia įdėti nemažai pastangų, pinigų ir laiko norint įsėsti į vieną iš tų retų reisų Vakarų pasaulyje, kuris nusileistų mažame ir neypatingame oro uoste.

Buvo šiek tiek po penktos ryte, kai į autobusiuką įsėdo visi VIP keleiviai atskridę iš Stambulo. Jie buvo pasitikti prie pat trapo. Centrinės Azijos pagarba. Mūsų skrydis vienintelis šįryt. Iš oro uosto išlindo mieguistas milicininkas, nuoširdžiai pasirąžė, nusižiovavo ir tik tada užsidėjo kepurę. Po 20 valandų kelionės praleisime dar pusantros stovėdami eilėje prie pasų patikros.

Galvoju, mes nemaži nutrūktgalviai, džigitai, kaip sako šituose kraštuose, jau vien dėl fakto, kad čia atvykome. Nors vėliau kelionėje sutiksime dar labiau nurautų keliautojų ant dviračių, kurie kelis mėnesius mynė (!) iki čia nuo pat Europos, idant išbandytų save stačiose įkalnėse ir aukštose perėjose, kuriose net neminant sunku kvėpuoti; tokių, kurie nėra matę savo namų mažiausiai metus ir net neplanuoja grįžti artimiausiu metu. Taip pat alpinistų, hikerių, backpakerių: visų jų keliai vienaip ar kitaip veda per Ošą ir, neretu atveju, per Oibeko Abdulhamidočiaus Bed&Breakfast pretenzingu pavadinimu Astoria.

Iš Oibeko mes nuomojomės ir savo motociklus. Gera paslauga, galvojau, viskas vietoje.

Kirgizija yra pačiame centrinės Azijos respublikų viduryje, iš vienos pusės jau Kinija, o žemyn į pietus, pervažiavus Pamyro kalnus - Afganistanas.

Mes taip pat čia atvažiavome kvapą gniaužiančių kalnų, aukštų perėjų, stačių posūkių, žvyro, dulkių ir kitokių nuotykių. Mane įkvėpė kelios nuotraukos iš turbūt aštuntojo dešimtmečio Alfonso Čepausko fotoalbumo, kuris vieną dieną netikėtai pakliuvo man į rankas. Žiūrėdamas į šias nuotraukas per pandemiją norėjau būti vienu iš tų bičų, nors ir ant tų nuolat gendančių sovietinių kledarų.

Ošas

Kažkas saldaus tvyrojo Ošo ore mums važiuojant iš oro uosto. Iki galo taip ir nesupratau kas, bet manau, kad jie kažką pila čia į kurą. Plius viskas susimaišo su transmisine alyva, išmetimo dujomis, dulkėmis, pūvančiais vaisiais, kepinamais kukurūzais ir gaunasi kokteilis, kurio negali pamiršti.

Trejus metus svarsčiau, kas laukia čia atvažiavus, planavau maršrutus, ieškojau įdomių kelių ir dabar paryčiais ankštoje taksi mašinoje nepatogiai laikydamas didelį krepšį prieš save bandžiau prisiminti ar viskas ir yra taip, kaip įsivaizdavau vartydamas žemėlapius. Nebuvo jokios euforijos, jokio ypatingo jausmo ar krykštavimo viduje, kvėpavau tuo keistu saldėsiu žiūrėdamas į aukštas kiemų tvoras ir galvojau, kad reikės nueiti į turgų. Ir būtų gerai įkalti degtinės.

Tvankiame Astorijos pavėsyje Marufas darbavosi prie mūsų motociklų - mažiausiai 25 metų senumo karbiuratorinių Yamaha xt600. Sunku pasakyti, kiek motociklams buvo metų, tiesą sakant net nelabai svarbu, nes aišku buvo viena - jie matę ne vieną gyvenimą ir, lygiai kaip Ošo gatvėmis kursuojančios mašinos, su kuriomis lietuviai jau atvažinėjo antrą, o gal ir trečią jų gyvenimą, šitie motociklai galėjo papasakoti ne vieną istoriją. Nebūtinai gražią.

Sveiki atvykę į Kirgiziją - antrąją Šveicariją, - pasveikino mus Marufas.

Marufas aiškino, kad yra sertifikuotas BMW mechanikas ir Kirgizijos Respublikos motokroso rinktinės narys. Jeigu kažkas moka remontuoti BMW, galvojau, moka ir elgtis ir su neypatingomis Yamahomis. BMW F650GS Dakarą jis galėjo pakelti ant vienkės, bet atidžiau apžiūrėję savo motociklus supratome, kad maivymasis gatvėje mažai turi ką bendro su mechaniniais gabumais.

Motociklais niekas nevažiavo šiemet. Ir manau, kad pernai taip pat. Apskritai, Kirgizija yra valstybė, kurioje nėra motociklų. Nėra, tiesiog niekas jais nevažinėja, nes... čia centrinė Azija, ir automobilis yra statuso ženklas... net jeigu tai indaplovė ant ratų. Todėl nenueisime už kampo išsinuomoti kitų; ir negausime jokio serviso visos kelionės metu.

Padangos, nors ir apynaujės, buvo išsileidusios ir beliko tikėtis, kad dėl to, jog ilgai stovėjo, o ne todėl, kad kažkas netinkamai jas sumontavo. Grandinės senos, nesutemptos ir nesuteptos. Tomas ilgokai turėjo klibenti savo motociklo spynelę, kad raktas su Daewoo logotipu pasisuktų apskritai; maniškiam trūko vieno veidrodėlio, Justino baikas buvo be posūkių, Tomo - be galinio stop žibinto ir metė tirštą juodą dūmą. Rūdys... smelkėsi visur, bet, jos niekad nemiega. Visa kita kažkaip funkcionavo, o kas per daug klibėjo - suveržėme plastikiniais užtrauktukais, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, buvo geriausia investicija šioje kelionėje.

Vakarop, kai karštis kiek atlėgo ir miestas atsigavo, išsitraukėme Yamahas pasivažinėjimui. Galvojam išbandysim prieš rytojaus kelionę - maždaug 250 km Pamyro plentu iki Tadžikijos pasienio, prie Lenino viršukalnės bazinės stovyklos.

Ilgai netrukome. Tomas sustojo prie sankryžos, simptomai lyg būtų benzinas pasibaigęs. Palaukė ir užsivedė vėl. Julius nebeužsivedė, ironiška, Lenino prospekte, prie Lenino paminklo mirė jo akumuliatorius. Nuo išmetimo vamzdžio prie variklio kilo kažkoks dūmelis, greičiausiai dėl to, kad degė... nedegus bintas, skirtas išmetimo vamzdžiams. Aš supratau, kad be antro veidrodėlio kažkaip be ryšio, ypač mieste. Garso signalas nerodė jokių gyvybės ženklų...

Nusiskundimų sąrašas buvo ilgas ir jau sutemus Oibekas davė du papildomus krepšius su detalėmis: keturi oro filtrai, keturios vidinės padangų kameros, pompa, montiruotės, du įrankių rinkiniai, guminiai karbiuratorių flanšai, papildomos rankenėlės sankabai ir stabdžiams, turbūt aštuoni trosų komplektai, krūva naujų kaladėlių, akumuliatorius, dar papildomas akumuliatorius jump-startui, rėlė reguliatorius...

Būtume viską žinoję iš pradžių, būtume pasiėmę ir dešimties raktelį, priekinį ratą, grandinę, mažiausiai litrą tepalų, 8 mm šlangutę, galinį stabdžių suportą, kairės pusės veidrodėlį, mažesnių žiklerių, karbiuratoriaus sandarinimo gumelių ir dar daugiau plastikinių užtrauktukų.

Iki Lenino viršukalnės

Kai sustojome pirmą kartą jau buvo gerokai už Ošo. Saldus transmisinės alyvos, dyzelio ir degėsio kvapas jau buvo dingęs ir, dar svarbiau, mums pavyko pabėgti nuo kaitros - saulė švietė aukštai, bet nebekaitino, nes mes kilome į kalnus. Šiandien mūsų laukė 3600 metrų Taldyko perėja, o už jos - nedideli miesteliai Sary Tašas ir Sary Mogolas. Važiuodami sausu slėniu tarp dviejų kalnų masyvų pasieksime jurtas prie Lenino viršukalnės bazinės stovyklos. Ten 3,5 kilometrų aukštyje ir nakvosime.

Važiuoju ir šypsausi, - mesteli Justinas besidžiaugdamas vis didėjančiais spalvotais kalnais aplink.

Aš nesišypsau. Ketvirta pavara - aukščiausia, kurią galiu įmesti, nes vos įšaunu penktą, motociklas praranda galią ir užgęsta ties 70 km/h. Važiuoju ketvirta, bet jeigu taip ir toliau, laukia rimtų bėdų aukščiau kalnuose, nes akivaizdu, kad kažkas negerai su karbiuratoriumi.

Perėjoje nevaikiškai gauname lietaus su kruša. Saulė vėl pasirodo Sary Taše - nykiame, tuščiame vėjo nugairintame kaime, kur susikerta svarbūs keliai iš Kinijos, Kirgizijos ir Tadžikistano. Stojame kolonėlėje, beldžiame į langelį - benzino nėra, neatvežė. Kol kas nežinome, kiek valgo mūsų motociklai, bet jau nuvažiavome apie 200 kilometrų ir toliau važiuoti rizikinga, bent jau mudviem su Tomu, nes kitos dvi Yamahos turi padidintus bakus, jos dar važiuos.

Moteris mojuoja mums kitoje gatvės pusėje, prie surūdijusio konteinerio. Nežinau iš kur ji gauna benzino, sako A92, įtariu, kad tikrasis skaičius yra arčiau A80, bet neturime kito pasirinkimo. Paklausinėja kas ir iš kur mes, kaip gyvenimas Lietuvoje, ar ten jau Europa, ar negalėtume kartu pasiimti ir jos septynmečio sūnaus. Gyvenimas, galvoju, nesaldus čia, pusketvirto kilometro aukštyje.

Už 30 kilometrų Sary Mogole, sako, yra degalinė. Užpila per leiką, vaikai sulaksto grąžos. Kaina panašiai kaip ir degalinėje - 65 euro centai, reiškia moteriškė to benzino nepirko, kažkas jai atvežė iš kokio nors karinio dalinio. Vienas, su dviem sovietiniais priešraketinės gynybos kiaušiniais yra vos už kilometro nuo čia.

Iki Sary Mogolo vis dar asfaltas, iš vienos pusės - Alajaus kalnai, po kaire - raudona upė su besiganančiais arkliais, o už slėnio Pamyras staiga šauna į viršų, snieguotas viršukalnes tik retkarčiais paslepia balti pūkuoti debesys. Smagu, šypsausi, nors motociklas netraukia.

Sary Mogolas - dar nykesnis kaimas, bet su gražesniu vaizdu. Ten turistams iš vakarų yra keletas parduotuvių ir svečių namų, kurie Kirgizijoje vadinami CBT (community based tourism), visoje šalyje veikia jų tinklas.

Už kaimo yra tiltas per Raudonąją upę ir kelias dingsta. Yra keletas vėžių, kuriomis galima sekti, bet nesvarbu, kurią bepasirinksi, važiuodamas į pietus atvažiuosi ten pat - prie Tulparo ežero jurtų stovyklos.

30 kilometrų nuo Sary Mogolo yra visiška šventė: sausas žvyras ir nykūs krūmokšniai - kelias, kuris atleidžia klaidas nepatyrusiems enduristams. Atsistojome stati ir lėkėme besišypsodami šalmuose, lenkdami vienas kitą, keldami dulkes ir išdarinėdami visokias nesąmones, kurių šiaip kelyje vengtume. Tyras džiaugsmas. Buvome vieni Alajaus slėnyje, tarp gigantiškų, grėsmingų, bet labai gražių snieguotų viršūnių. Norėjome, kad šitas kelias niekuomet nesibaigtų.

Numetę savo daiktus jurtoje nr. 4, bendrame vagonėlyje pavakarieniavome su kitais keliautojais - keliais hikeriais, kurie rytoj eis kelis kilometrus iki bazinės stovyklos. Visi jie pasakojo kažkieno kito istorijas apie sėkmes ir nesėkmes kertant sieną į Tadžikistaną, kuris yra vos už kelių kilometrų nuo čia; apie tai, kur ir kokius laiškus siųsti, norint gauti leidimus važiuoti dar toliau Pamyro plentu. Galėtume ir mes, bet ne su šitais motociklais.

Atvėso. Grįžę po vakarienės radome užkurtą krosnelę jurtoje - arklių šūdas prakurai, o paskui šiek tiek anglies. Diena buvo tokia ilga, jog atrodė, kad keliaujame jau savaitę. Rytoj norėjome išbandyti kitus kelius Alajaus slėnyje ir daryti didesnį lankstą grįždami į Sary Mogolą, nes čia jau buvo kelio pabaiga, toliau - tik pėsčiomis.

Tą vakarą dar nežinojome, kad mūsų nuotykiai tik prasideda. Ir motociklai, apie kurių ožius buvome pamiršę lėkdami lygiu žvyru, netrukus primins apie save.