Didžiosios Merzūgos kopos

Vakarienę valgėme tylėdami. Visų pirma, buvome klaikiai alkani, nes čia, dideliame turistiniame komplekse netoli Merzūgos, restoranas atsidaro tik aštuntą vakaro, po Ramadano. Dar prieš aštuonias eilėje rikiavosi alkani vaikai ir paaugliai iš Europos, kuriuos tėvai čia atsivežė į ekskursiją Velykų atostogoms, tempė į kopas per šitą alinantį karštį, gal net vėžino džipais. Dar vėliau visi sės ant kupranugarių, kurie nuneš svečius pora šimtų metrų už artimiausios kopos į netikrą berberų kaimą. Ten jiems gros būgnais ir dainuos Welcome to Africa.

Nors skamba kaip turistų spąstai, tai įsimintina patirtis, nes kopos labai gražios. Vakare, tą vieną įspūdingą valandą, jos meta šešėlius per keteras ir netrukus oras atvėsta. Ryte, kai turistus netikrame berberų kaimelyje pažadina dar vienai saulės pasitikimo nuotraukai, viskas kartojasi, tik šešėliai sukuria jau kitą vaizdą, nes saulei tekant krenta iš kitos pusės.

Buvo dar viena mūsų tylos priežastis: saulė padarė savo. Pastaruosius 150 kilometrų temperatūra vis kilo ir kilo, kol galiausiai jau pamačius kopas termometras rodė +32. Vienu metu net privalėjau sustoti, nes jau kurį laiką kiek akys užmato palei kelią nebuvo jokio objekto, kuris leistų orientuotis, asfaltas pradėjo lietis akyse ir susilygino su tokio pat pilkumo žvyru aplink. Miražas.

Man sustojus Tomas šoko į tą žvyruotą dykumą ir stovėdamas ant motociklo pradėjo vytis smėlio sūkurį. Matėme gal dešimt panašių sūkurių: jie neatrodo pavojingi, tik kelia susižavėjimą, nes atsiranda staiga, iš niekur ir šoka sau vieni dykynėse.

Ryte, lygiai prieš 12 valandų, netoli Midelto, apsirengėme šilčiau, kai kurie iš mūsų - viską, ką turėjo. Prieš akis matydami snieguotas Atlaso viršūnes laukėme žiemos savo kelyje. Ar kažko atšiauraus, žvarbaus, šalto. Rytas nebuvo šiltas.

Miestelyje šnektelėjome su Denisu, pensininku iš Šveicarijos, kuris vakar bandydamas prasibrauti per sniegą ir purvą kažkur kalnuose netoli sudegino savo BMW motociklo sankabą, bet nepaisant jį užklupusių bėdų buvo gerai nusiteikęs ir rodė nuotykių nuotraukas telefone.

Gerai, kad tos žiemos nebuvo, tik šiek tiek kelio remonto ir dulkių. Aukščiausius kalnus apvažiavome šonu, netrukus pradėjo pūsti karštas vėjas, lyg feną pasuktume tiesiai sau į veidą. Iš pradžių raudonos plokščios uolos priminė filmus apie Laukinius Vakarus ir kaubojus, vėliau, nusileidus šiek tiek žemiau - National Geographic pasakojimus apie Egiptą. Žmonės gyvena moliniuose namuose, o visas gyvenimas vyksta palei upę, kur yra šiek tiek žalumos ir auga palmės.

Važiuojant dar toliau, išnyksta ir palmės, ir mažesni krūmeliai ir ties posūkiais reikia atsargiai, nes gali būti smėlio liežuvių, sąnašų, kurias matome tik per pūgas savo kraštuose. Vienintelis dalykas, kuris mane atgaivino po šitos 300 kilometrų dienos - maža vargana srovele tekantis drungnas vanduo iš molio, šiaudų ir kupranugarių mėšlo drėbtoje oazėje turistams. Šaltas vanduo būna tik ryte, kai saulė dar nebūna prišildžiusi boilerių ant stogo.

Pasiekėme Sacharos dykumą motociklais. Skamba rimtai.

Galvojau apie lietuvišką žodį, kuris geriausiai nusakytų gyvenimo sąlygas Merzūgoje, mūsų tolimiausiame kelionės taške, ir toje dykynėje aplink. Mes, žmonės iš šiaurės, linkę mąstyti tik sau tinkamais terminais. Lietuviškai sakome atšiauru, bet kai 11 ryto yra +32, šitas žodis netinka.

Valgydamas tą vėlyvą Ramadano vakarienę aš galvojau ir apie kelią atgal. Tiksliau, apie tą patį kelią atgal, nes nėra kito kelio mums tinkama kryptimi per kalnus ir šituos karštus slėnius. Panašiai kaip ir su kopomis, kur krenta skirtingi šešėliai saulei kylant ir leidžiantis, taip ir su keliu - jis tik žemėlapyje atrodo taip pat. Važiuojant atgal matysime vaizdus, kuriuos atvykdami palikome sau už nugarų.

Vakare, žiūrėdamas į žvaigždes, kurios ypač ryškios šiose vietose, ir iš už netolimos kopos girdėdamas Welcome to Africa ritmus, vis dar stumdžiau žemėlapį ant telefono. Gerai čia nusidanginome: iki kelto lieka 800 kilometrų ir trys dienos.