Laiškai iš Turkijos

Sėdžiu autobuse į Edirnę, toks Turkijos mąstais nedidelis miestas Trakijoje su 200 tūkstančių gyventojų. Kažkada buvo Otomanų imperijos sostinė, tokia kaip Kernavė, anksčiau vadinosi Adrianapole. Jei viskas vyks pagal planą, šįvakar Edirnėje ir nakvosiu. O planas išdėstytas sekančiai:

12 val turėčiau būti Edirnės autobusų stotyje, tada iš ten reikia kažkaip nusigauti iki pasienio. Edirnės (Kapikulės) pasienio punktas yra didžiausias Turkijoje, nesunku suprasti kodėl – sausumos vartai į Europą. Iki pandemijos tai buvo užimčiausias sienos punktas Europoje.

Perėjęs sieną pėsčiomis turėsiu nusigauti iki kito pasaulio užkampio – Svilengrado Bulgarijoje. Ten manęs laukia Geogis Žilevas, Sigito Žiliaus bičiulis ir verslo partneris. Jo logistikos firmos teritorijoje yra dvi paletės ant kurių prisuktas mano Dakaras ir visi daiktai reikalingi kelionei motociklu. Kol kas nežinau kaip nuo sienos nuvažiuosiu tuos 20-30 km, bet nebūtina visko žinoti iš anksto, paliksiu erdvės nuotykiams.

Motociklą reikės išpakuoti, nukelti nuo palečių, susipakuoti daiktus ir vėl kirsti sieną į Turkiją. Atrodo, kad bus ilga diena.

Pažadino ketvirtą ryto muedzinai iš visų įmanomų minaretų kviečiantys maldai. Ramadanas. Buvau vos įmigęs tokiam šūdinam viešbutėlyje už 15€, kur pajuodę nuo dulkių visi baldai. Įtariu, kad ant mano paklodės jau buvo kažkas miegojęs. Maldos iš minaretų labai gerai girdisi, nes viešbutis ant Marmuro jūros kranto, iš pradžių buvo žodis ir […] sklandė virš vandenų, net Šventam rašte parašyta.

Pusryčių lėkštės apvyniotos maistine plėvele, plėvelėje: gabaliukas barankos ir priedai, kurie dar kartą supakuoti į savo vienkartinius indelius. Pasistengsiu priprasti. Bent jau vaizdas pro langą nepamainomas - tiesiai Marmuro jūrą.

Aišku, kad apgavo mane taksistas, veždamas į Stambulo autobusų stotį. Žinojau, kad 60 lyrų (6€) ir jis dar turi įjungti taksometrą. Tada jis man sako:

Fiksuota kaina iki stoties. Ir dar ekstra 20 lyrų, nes iki stoties, šlagbaumas pasikelia.

Cinkt, suskamba man galvoje kasos aparatas, tik čekio nėra.

Po 20 minučių kelio per tuščią Stambulą išlipu stotyje, duodu 100, laukiu grąžos. Viskas OK, jis man sako, fiksuota kaina 80, plius dar 20, nes iki stoties.

Eik tu šikt, seni, galvoju, ką aš su tavim ginčysiuosi dėl tų kelių eurų, ilga diena laukia, prastai miegojau.

Autobusas po 3,5 valandų kelio sustoja visai ne Edirnėje, o tokiose Edirnės Grigiškėse, kur nieko nėra, last stop. Iki Edirnės dar 5 kilometrai.

Taksistų daugiau negu autobusų, bet to man ir reikia. Susitariu, žada įjungti taksometrą, galiausiai gavosi 110 lyrų, normalus šitas bičas, ilgai važiavom. Išlipu, didžiausiame pasienio poste Europoje - nė vienos mašinos, kiaurai žiūriu į Bulgariją, vėliavas tik vėjas plazdena, dulkės visur. Einu. Niekam aš neįdomus, mojuoju kioskeliui vienam, kamerom pamojuoju, sėdi turkų pasienietis telefonu kalba, laukiu.

– Kur eini? – angliškai jis man.
– Į Bulgariją.
– Turi mašiną?
– Neturiu, žmona važinėja.
– Autobuso bilietą?
– Neturiu, aš pėškom.
– Negalima pėsčiomis, galima tik mašina arba autobusu. Nepraleidžiam.

Kaip tik pravažiuoja mašina. NL numeriai, Nyderlandai, mojuoju. Nesustoja. Apsisuku, iš kitos pusės, tarp dulkių nusėstų mašinų Turkijos pusėje mojuoja man dar vienas pagyvenęs dušmanas. Puikiai kalba rusiškai.

– Žinok čia pėsčiomis jau metus nepraleidžia, nuo pandemijos pradžios. Bet aš, bulgaras taksistas, tave pravešiu. 60 eurų.
– Pff, – aš jam tokį garsą ir pakeliu ranką tranzuot mašiną. Ten penkių turkų šeima vienam sedane, suaugusių, nestoja, – duodu 25.
– Man PGR testas, žinok, 60€ eurų kainuoja. Nei Bulgarija, nei Turkija be jo neįsileidžia.
– Edirnėje už 30 daro, žinau.
– 50.

Dmitrijus jo vardas, Dima. Atsisėdu aš į Mersedesą taip ir nesutaręs mokėsiu 30 ar 35. Aišku, kad 35.

Dima 30 metų taksauja tarp Turkijos ir Bulgarijos. Pagrindiniai jo klientai – turkai, važiuojantys į kazino Svilengrade. Daug ten tų lošimų namų kaip tokiam užkampiui. Po kelių metų dar du didelius kazino pastatys visai prie sienos Bulgarijoje. Turkijoje nėra lošimo namų, Erdoganas neleidžia.

Jau pamečiau skaičių kiek tų kioskelių su pasieniečiais yra. Pats idiotiškiausias, kur paduodi mažą pinigėlį ir sekančiam etape apipurškia dezinfekciniu skysčiu visą mašiną, kaip plovykloje. Dima sako, kad už fūrą ima jau ne mažą pinigėlį, o 20 eurų.

Motociklas atkeliavo puikiai, nuo palečių nukeliu greitai, daugiausia laiko užima persipakuoti daiktus iš kuprinės į moto krepšius.

Po pusdienio praleisto Svilegrade važiuoju vėl per sieną į Turkiją ir tuo metu, kai gaunu dezinfekcinio skysčio iš tos plovyklos, prisimenu, ką palikau: priekines kaladėles (nes artėja laikas keisti) ir 24 raktą grandinei patempti.

Sustoju Edirnėje prieš didžiąją mečetę, muedzinas vėl gieda, o aš apžiūrinėju BMW priekinį ratą kaip kokiam Dneprui.

Grandinės nereikės čia tampyti. Kaladėlių… užteks. Turėtų, vos 3000 kilometrų prieš akis.

Kaip aš ganiau avis UNESCO griuvėsiuose

Stoviu senoviniame Assos mieste ant pastato stogo, žiūriu kalvas, į jūrą, į Graikijos Lesbo salą. Pučia vėjas, nežinau, ką atpūs rytojui, gal tą lietų, kurį gavau išvažiavęs iš Edirnės. Kabėjo tokie debesys ant kalniukų iki pat Galipolio, kartais būdavo ką tik nuliję. Bet labiausiai galvoju apie saldų stalą Edirnės viešbutyje, apie tuos penkis sausainius, kuriuos pasiėmiau po kiaušinienės ir nė vieno nesuvalgiau. Visi buvo ir taip per saldūs ir dar papildomai apibarstyti cukraus pudra. Dabar tai suvalgyčiau ir dar pasiimčiau. Įsidėti galėjau, kam palikti.

Namų savininkas Ata gamina vakarienę, nes jam baigėsi pasninkas, dabar atpalaiduotas iki penktos ryto. Jis verda sriubą iš čiobrelių, kuriuos vietiniai renka Assos miesto griuvėsiuose, UNESCO saugoma vieta. Toks klijukas gausis, duonos bus, aišku, ir įmuš du kiaušinius dar atskirai į keptuvę. Bus skanu, nors dar prieš kelias valandas šeimininkas juokėsi iš savo kulinarinių sugebėjimų ir kalbėjo, kad geriau aš nenorėčiau, kad jis man ką nors gamintų.

Apie pietus, kai kėliausi per Dardanelus keltu norėjau ką nors pagalvoti apie Atatiurką, apie Čerčilį, kaip jie abudu kariavo per Galipolio karą prieš daugiau nei šimtą metų šitose vietose, bet nieko neišėjo. Išėjo tik pora minčių apie Erdoganą, kai supratau kokia didelė didelė tikimybė, kad daugiau nesikelsiu keltu per Dardanelus net jei atsirasiu šitose vietose kada nors. Erdoganas pastatys tiltą. Ir tą jis padarys jau kitais metais, būtinai kovo 18 dieną, kad paminėtų svarbią 1915 turkų pergalę per Galipolio kampaniją. Tiltas vadinsis Čanakalės 1915 ir bus ilgiausias tokios kabančios konstrukcijos tiltas pasaulyje.

Nuo Čanakalės tuščiais keliais labai greitai iki Trojos, tikrosios Trojos griuvėsių. Ta pati Troja buvo užbūrusi Čerčilį ir kitus klasikinį išsilavinimą gavusius, Homero prisiskaičiusius britų karo vadus per Galipolio kampaniją.

Buvau vienintelis lankytojas turistiniame objekte, kuris paruoštas taip, kad vienu metu galėtų atlaikyti tūkstančius turistų. Prie kasų dirbo dvi mergaitės, viena davė nemokamą bilietą, kai parodžiau žurnalisto kortelę. Tikrai, darbo reikalais. Paskui atjojo trys raiti policininkai, o juos aplojo valkataujantys šunys. Mergaitės tuo metu viena kitai rodė kaip joms išeina pašokinėti per virvutę. Tik įėjus stovi medinis arklys.

Šūdas ta Troja net ir per pandemiją, mediniais takučiais geras pusvalandis, turistų spąstai, gerai, kad aš darbo reikalais.

Kas ne šūdas, tai Assos, gal valanda kelio nuo Trojos jau ne autostrada, bet kalvotais vingiuotais keliais.

Viskas uždaryta, turkai griežtai laikosi lokdauno nurodymų įvestų prieš kelias dienas. Kavinėje nėra lankytojų, bet sėdi savininkų visa šeima. Sustoju. Vos nenusiploju parkuodamasis, akmenimis viskas išdėliota, labai siauros gatvės ir labai statu. Svetingumas niekur nedingsta net ir per lokdauną, vienišas turistas ant motociklo yra per daug įdomus.

– Arbatos?
– Arbatos.

Neblogai kepina, išsimaunu iš moto batų. Geriu arbatėlę, klausausi kaip sūnus turkiškai iš Vikipedijos skaito apie Lietuvą tėvams. Tėvukas vis atsisuka į mane ir palinksi. Vienu metu gaunu vieningą užuojautą iš visų šeimos narių dėl to, ką Lietuvoje vadinam orais.

Po dešimt minučių pasirašinėju svečių knygoje. Per tą laiką įvyksta skambutis ir jau parkuoju motociklą pas Atą kieme. Namas apkabinėtas milžiniškomis Turkijos vėliavomis, Atatiurko portretais, kieme auga citrinmedis ir yra draugystės tiltelis per fontaną, kuriame dar nėra vandens. Yra planas, kad bus ir žuvyčių.

– Mano brangus drauge, mes esam visi vienos žmonijos šeimos nariai. Aš neskirstau žmonių nei pagal jų pareigas, nei pagal titulus, nei pagal tautybę ar religiją. Visą tą reikia palikti už vartų. Šitie namai - ir tavo namai, brangus drauge, sumokėsi kiek norėsi,

– aiškina man Ata, kai paklausiu kiek kambarys. Jis maloniai siūlo užleisti savo kambarį, aš maloniai atsisakau.

Ata įšoka į kostiumą ir padaro man arbatos (nes jam pasninkas) į termosą. Aš esu jam Dievo siųstas svečias, šiandien svarbi Ramadano diena. Pro plyšį vielinėje tvoroje (turistams yra įėjimas su bilietu, pro turistinius vartus, man – dar viena vieta chaliavai) pakliūnam į Assoso miesto nekropolį – kapines prieš didžiuosius miesto vartus. Pasiūlo man pagulėti akmeniniam karste, gal tiek to. Toliau vienos usnys ir avių šūdai. Labai daug griuvėsių, bet labai įspūdinga – iš vienos pusės kalnas, iš kitos jūra ir Lesbo sala. Senovėje Assos buvo svarbus uostas, šilko kelio pradžia (arba pabaiga, priklausomai iš kurios pusės žiūri). Po kokių trijų valandų ekskursijos pasiekiam Atėnės šventyklą, dar viena tokia buvo Atėnuose.

Vis dar su kostiumu Ata vedasi mane pas savo kaimynus, pagyvenusį dieduką ir bobutę. Jis jiems padeda, tinkuoja sienas šiomis dienomis. Senis kaip tik melžia avis.

Ata padeda ir čia išginti avis toliau ganytis. Avys per tą pačią skylę tvoroje suvaromos į Assos griuvėsius. Svarbiausia, kad uždengėm tą 3 tūkstančių metų šulinį iš kurio sėmėm vandenį, nes avis galėtų įkristi.

Turistų čia gal būna kokius tris mėnesius, žiemą šaltoka, nuo jūros eina žvarbus vėjas.

Ata yra iš miesto pavadinimu Iğdır, Turkijos-Armėnijos-Azerbaidžano-Irano pasienyje. Čia atvyko numirti ramybėje, nes jis, kompiuterių inžinierius, jau šešis metus neturi darbo, turėjo pats išeiti, kai apie negerus pirkimų kontraktus parašė laišką pačiam Erdoganui, tada prasidėjo mobingas. Dabar jam atsinaujino sena liga.

– Kodėl čia, už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės? – klausiu.
– Nes čia, Čanakalėje, yra mūsų didvyrių kapai, tų, kurie žuvo per Galipolio mūšius.

Į Asosą Ata atvyko vos prieš pusmetį, aš esu trečias svečias jo viešbučio istorijoje. Užvakar buvo dviratininkų pora iš Šveicarijos, išvyko link Izmiro. Važiuosiu ir aš link ten, jeigu vėjas neatpūs lietaus.

Norėjau pasilikti Assose. Gal dieną, gal kelias. Gyvenimas ten ramiai teka, turistams veikia viena kavinė, motociklas stovi už metalinių vartų, vaizdai fantastiški iš bet kurio kampo, žinau slaptą įėjimą į senovinį miestą. Supratau, kokia didelė sėkmė patirti tokį nuotykį Assose jau pirmą kelionės dieną, ir, galvodamas retrospektyviai, nesuprantu, kodėl nelikau. Greičiausiai dėl to, kad Atos svetingumo man buvo per daug. Ryte jis vėl įšoko į švarką, įsisegė Čanakalės patriotų ženkliuką, per kolonėlę paleido turkiškos klasikinės muzikos ir pradėjo laistyti gėles sodelyje. Dar vienas dalykas: Turkija – didelė šalis, kurioje niekada nesu buvęs anksčiau (ir, tiesą sakant, net sąmoningai jos vengdavau), mano kelionė turėjo aiškią pabaigą kalendoriuje ir net suprasdamas, kad ne kiekviena sekanti mano kelionės diena bus tokia turtinga kaip Assose, aš turiu judėti toliau.

– Tai ne tik mano namai, tik draugystė, išauginta ant pasitikėjimo ir nuoširdumo, gyvenime svarbiausia, todėl tai ir Tavo namai, – vis kartojo Ata, kviesdamas sugrįžti ir įteikdamas suvenyrų mano šeimai.

Vėjas nenurimo. Sekmadienis - turkiška motinos diena. Jau pripratau prie tuščių kelių, bet iki šiol bent miestuose būdavo šiek tiek eismo ir gyvybės. Dabar buvo atkarpų, kuriose buvau visiškai vienas, iki pat Izmiro, trečio pagal dydį Turkijos miesto, tik vėjas lingavo kelio ženklus.

Nuo Izmiro atsirado daugiau galimybių išlįsti iš tuščių autostradų, vis dažniau rinkausi siaurus vietinės reikšmės keliukus tarp alyvmedžių giraičių.

Nusiteikiu, kad kiekvienam policijos poste mane patikrins. Vienur atidžiai varto pasą, ar nėra antspaudo apie leidimą gyventi Turkijoje – jeigu būtų, ir jeigu neturiu leidimo keliauti per karantiną, lauktų kažkokio lygio deportacija. Kiti lėtai apeina motociklą ir paleidžia pažiūrėję į numerius.

– Kiek kainuoja tavo motociklas? – laukiau šito klausimo iš dyko policininko kol jo kolega suvedinėjo mano vairuotojo pažymėjimo duomenis į planšetę.

Gavau maisto nusukęs nuo autostrados, važiuodamas link senovinio Efeso miesto. Aš net nespėjau rankų nusiplauti, mėsa ant iešmelių buvo gatava.

Paskui serpantinais per kalnus į graikišką Širindžės miestelį. Visi graikai iš ten išvyko prieš šimtą metų po priverstinio gyventojų apsikeitimo per Atatiurko Turkijos kūrimą. Tie, kurie atvažiavo, visiškai nieko nesuprato apie tuos kraštus ir klimatą, iškirto alyvmedžius ir vaismedžius sukūreno kaip malkas. Vėliau kalnų papėdėje pastatė kitą miestą – Selčiuką.

Dabar Širindžė didelė įžymybė: jeigu nebūtų pandemijos dar keli kilometrai iki miesto tęstųsi mašinų eilės, nes siaurose gatvelėse neprisiparkuosi, net nelabai pravažiuosi su mašina, vietom mocas vos telpa. Jau turiu ir šiek tiek patirties: beieškodamas, kur nakvoti, mocą iš lėto paguldžiau ant tų akmenų. Netikras toks batonas, nes stovėjau už kelių metrų, žiūriu, gulasi. Didesnė žala buvo Touratech bako krepšiui, kurį, bandydamas nulaikyti motociklą, sugebėjau visiškai nuplėšti išlupdamas tvirtinimo apkabas.

Vakarienės negavau, nors ant kiekvieno kampo po restoraną. Uždaryta. Tik valkatauja šunys ir katės. Daug kačių. Ir dar tris turkus sutikau: viena pora iš Stambulo, dirba iš namų pas tėvus, ir studentas, mokosi pas tėvus. Pasigyrė kad jį priėmė į inžinerijos magistrą Stokholme ir yra buvęs Vilniuje.

Dėl nakvynės taip pat reikėjo pasistengti. Keletą kartų pasibeldžiau į uždarytas langines, kol užmačiau kaip vienas vyrukas dažo laiptus prie savo viešbutėlio.

Gavau kambarį su rožine kaldra ir baldakimu. Enginas, viešbučio savininkas, iškart palydėjo mane į patį geriausią kambarį ir nuleido kainą. Tai buvo daug daugiau nei tikėjausi, nes šiaip ar taip buvau vienintelis turistas miestelyje, bet, galvoju, baldakimas… niekad nesu miegojęs tokioje lovoje, su tokiu vaizdu ir kitą kartą greičiausiai čia apsistos sėkmingi vokiečių socialinio draudimo pavyzdžiai arba verslininkai iš Ankaros ir aš neturėsiu šansų. Ypatingai kvepiantys tikro medžio baldai, vaizdas į kalniukus ir miestelio stogus. Paklausiau, ar turi alaus, nuėjom iki šaldytuvo, ten buvo Efeso, atidavė už 2,5€. Brangu, bet deficitinė prekė, prekyba alkoholio per lokdauną negalima. Pirmas gėrimas su laipsniais šioje kelionėje. Paklausiau Engino ar čia nėra kokio siuvėjo, kad galėčiau pataisyti savo bako krepšio tvirtinimus, jis pažadėjo paieškoti siūlų, bet, kaip ir aš, greitai užmiršo.

Ryte, kai tvirtinau savo nuplėštą tašę plastikiniais dirželiais, buvo aišku, kad tos kurvos katės apmyžo motociklą.

Kaip mane užpuolė šunys ir per kojas perėjo gyvatė. Taip pat apie tai, kaip išpyliau dažus ir pakliuvau į turistų spąstus

Kayaköy miesteliui nepasisekė taip kaip Širindžei, jis buvo išplėštas ir iki šiandien apleistas, turizmas jo dar neatgaivino. Stovi toks vaiduoklis, šimtai namų ant kalno šlaito prie jūros, netoli Fetchijos.

Aš septynias valandas važiavau iki šitos vietos, rekomendavo man ją. Sako, jeigu mėgsti gamtą ir neturistines vietas – Kayaköy. Tik šį kartą aš jau nebuvau toks kvailas. Dar ryte Širindžėje nuvariau į vieną iš dviejų ten dirbančių parduotuvėlių ir nusipirkau tris pakučius Ülker sausainiukų su baltu kremu: čia tam atvejui jeigu ir vėl likčiau be vakarienės.

Stoviu netekęs žado, žiūriu į tą kaimą ir valgau Ülker sausainiukus.

Rimtai čia jie tais graikais užsiėmė. 1922 po Graikų-Turkų karo buvo toks sutarimas, kurį parėmė ir Tautų Lyga, toks darinys prieš Jungtines Tautas. Graikai varo į Graikiją, turkai varo į naujai kuriamą Turkiją. Niekam nebuvo įdomu, kad tie graikai, kurie gyveno Kayaköy, nėra buvę Graikijoje, jie čia ne vieną šimtą metų jau gyvena. Galiausiai turkai (Graikijos musulmonai) taip ir neįsikėlė į šitą kaimą bijodami, kad namuose gyvena per pogromus nužudytų graikų dvasios.

Žiūriu apačioje du menininkai ilgais plaukais ir barzdomis lipdo kažką iš panašių plytų, kaip tie namai. Galvojau restauruoja, ne, sako, tik baseinėlį gyvuliams darom. Vištos laksto, toks neaiškus restoranėlis lyg yra.

Ilgas, bet įspūdingas buvo važiavimas, aukštyn žemyn per kalvas kalveles. Kyli serpantinais į kalną ir kiekvienąkart atsiveria jūra. Alyvmedžių giraites, kurios buvo nusėjusios šlaitus iki Izmiro keičia kalnų pušys ir kedrai. Palmių alėjos miestuose. Vienąsyk už 40 centų net važiavau tuneliu, nes norėjau greičiau privažiuoti jūrą.

Dar buvo toks nutikimas Daylan kaimelyje. Sumerkiau kojas į upę, saulė plieskia, aš sėdžiu ant tokio tiltuko ir žiūriu į Likijos karalystės tombas iškaltas uolose, valgau apelsiną, pakelėj nusipirktą. Igokai taip sėdžiu, kažkas pradėjo pėdą kutenti, cha, galvoju, žuvytė, žiū aš į tą žuvytę, o ten gyvatė per kojas šliaužia.

Išvažiuojant iš Kayaköy mane aplojo vietiniai šunys, o važiuojant link sekančio miestelio prie jūros puolė toks aviganis, kuris saugojo per kelią einančias ožkas.

Ölüdeniz, arba Žydroji lagūna – turistų spąstai. Važiuoti iki ten - sudėtingais serpantinais nuolat žemyn. Gražu, iš abiejų pusių uolos. Pasikepinę rusų turistai laukia autobuso į Fetchiją, bet aš jau nenoriu važiuoti. Vakaras, reikia rasti kur nakvoti.

Pasuku truputį į šoną, bičas baltais dažais gražina ženklą Sunny Beach Club. Ir kaip tik tuo metu per staigiai užstabdau ir susuku vairą, žiūriu, svyra motociklas tiesiai į tuos baltus dažus. Dažus išlieju, dėkui Dievui, ne ant savęs. Bako krepšys vėl liko ne ant motociklo, o rankose, per nutekėjimo vamzdelį bėgo rūgštis iš akumuliatoriaus. OK, reikia niekur nebevažiuoti.

Įprastai būtų sausakimša, nes jau sezonas, dabar vieta apytuštė. Smėliukas baltas, patrinti gultai, nublukę skėčiai, baras vidury su banaliais užrašais, uždengtas palmių lapais, groja Bob Marlio senos dainos, pora pagyvenusių girtų britų, kelios šeimos su vaikais – britai ir rusai. Meniu: burgeriai, picos, makaronai su vištiena. Kaip ir visi spąstai, šita vieta įkalina, nes eiti ieškoti maisto kažkur kitur yra per toli ir nepatogu, bare kainos jau nebe turkiškos, bet dar ir ne britiškos. Užsisakau makaronų ir alaus, vienas senas girtas britas su indišku sariu bandydamas padėti padavėjui paduodamas alų nukrato cigaretės pelenus man į delną. Vienas valgau šitam pelkės pliaže.

Pusryčiai pusę dešimt, niekas anksčiau neatsikelia.

Kaip aš valgiau doradas, gervuoges, šliandras ir maudžiausi Viduržemio jūroje

Pusę dešimtos seniai buvau pamiršęs netikrą Žydrosios lagūnos pliažą, tuos kelis niekad neišsiblaivančius turistus ir visą naktį lojusį šunį, kuris, kaip man vėliau aiškino, neva baidė laukinius šernus, nusileidžiančius nuo uolėtų kalnų į įlanką, į baltą lagūnos smėliuką. Norėčiau pamatyti tuos šernus su estetikos jausmu.

Iš kairės dabar kilo uolos, o iš dešinės – mėlyna jūra ir salos, techniška atkarpa posūkis ant posūkio gal 30 kilometrų iki Kašo. Džiaugiausi, kad pabėgau anksti, vakar buvo gera, bet labai ilga diena ir saulės nualintas nebeturėjau jėgų susirasti padoresnės ir pigesnės nakvynės. Dabar šitoks kelias ir gaivus vėjas nuo jūros žadėjo dar daugiau.

Įvažiuojant matau, kaip trys turistai ant dviračių pumpuoja į kalną.

– Absoliuti besąlyginė pagarba! – šaukiu atsidaręs šalmą.

Pusryčiams pasiimu ledų. Dar gaunu kiaušinienės su daržovėmis. Netrukus jau ir važiuoti darosi karšta, ypač nusukus link Kaleučagizo, žvejų kaimelio su Likijos tombomis. Tušti, siauri vingiuoti keliukai, aplink raudonas molis ir krūmai, ožkos laisvai ganosi.

Iš kvapo galima justi, kad žvejų kaimelis, gerais laikais turbūt labai gyvas, bet dabar visi turistų laivai pririšti dėl lokdauno, kavinės tuščios. Vienos kavinės pavėsinėje priparkuoju motociklą, šoku į šortus, tarp tombų randu bangų nugludintą vietą, nusirengiu nuogai ir deginuosi sau vienas.

Susipakuoju, nors ir karšta įsispiriu į moto batus, nusistatau navigaciją iki Fenikės, gal valanda kelio, bet visiško atsitiktinumo dėka Mudžabas mane sustabdo:

– Šūdinas miestas Fenikė, nevažiuok, aš tau šviežios žuvies iškepsiu.

Įtikinėti nereikėjo. Kitą dieną, kai važiuosiu pro Fenikę, Mudžabui mintyse padėkosiu dar kartą – už tiksliausią miesto apibūdinimą.

Lipu į tvirtovę, nuo kurios galima nusileisti iki Kekovos kaimo. Įprastai ten tik valtimi pakliūsi iš Kuleučagizo, bet dabar neplaukia. Aš nuvažiavau motociklu ir prisiparkavau pievoje, kalno šlaite, toliau pėsčiomis. Už kalniuko vanduo mėlynas mėlynas ir skaidrus iki dugno. Žiūriu, leidžiasi laiptukais toks driskius su kuprine.

Aleksėjus, Lioša, iš Piterio eina pėsčiomis Likijos keliu. Piteryje dirba firmoje, kuri pardavinėja židinius. Kai turi ryšį, prisijungia ir bendrauja su klientais. Likijos kelias - maždaug 500 km trasa per šitos senovinės civilizacijos vietas. OK, sėkmės, bet po minutės jis vėl atbėga, ir tokiu familiariu gariūniniu tonu prašo pasiskolinti trumpam telefoną, nes jo mat mirė, o čia gražu ir jis norėtų nusifilmuoti ir šeimai nusiųsti.

Telefono jis negauna, bet aš jį nufilmuoju, jis užrašo numerį, nusiunčiau per WhatsAppą, bet iki šiol jis nematė tų žinučių. Įdomu, kaip bendrauja su židinių pirkėjais.

Kartu nusileidžiam iki Kekovos, laiptukais, nėra ten nei gatvių, nei takelių, viskas klaidžiais labirintais per kiemus. Lioša parodo kur geros gervuogės, kur šliandros. Prisiskina vakarienei.

Pasiplaukiojau sau ramiai, kol Lioša plaukė aplink salą snorklindamas. Leidžiuosi žemyn link motociklo, kad grįžčiau 2 kilometrus iki Kaleučagizo, žiūriu, trys dviratininkai stovi.

– Absoliuti besąlyginė pagarba!
– Mes jau šitą girdėjom Kaše, tu pro mus pravažiavai.

Jie iš Prancūzijos čia atvažiavo, nuo pat Paryžiaus. Su dviračiais.

Užsinešė jie dviračius į tą kalną. Šalia pilies yra stovyklavietė, šalia Likiečių tombų, su senais alyvmedžiais ir vaizdu į visas salas. Nežinau, kaip jiems ten su Lioša.
Vakarienei valgiau dvi doradas, ryte sužvejotas.

Kaip aš rakę gėriau, burnoj neturėjau

Kai atsibudau, visi dar tikrai miegojo kempinge prie senovinio Faselio miesto griuvėsių. Iki Faselio 20 minučių kelio pėsčiomis, ten net ir dabar, per lokdauną, pilna rusų turistų, jie atvažiuoja iš Antalijos ar kažkur, kur juos padeda kelionių agentūros. Praeini tuos griuvėsius - ir pliažas. Vakar mačiau kaip vienas girtas rusas juodais akiniais nuo saulės ir raudonom plafkėm myžo ant kolonos alėjoje, kur prieš kelis tūkstančius metų vedė iki amfiteatro. Dar Ivanas ilgokai fotografavo savo Mašinką ant teatro laiptų, vakarinė saulė labai gražią šviesą metė.

Nei tipiniai rusų turistai, nei britai Sundance kempingo nepasiekia, jie nusėda kur nors ant tamsaus smėlio vienoje iš dviejų įlankų, kurias reikia pereiti, reikia dar kopti į kalną, takučiu, bet stačiai, palaidais akmenimis.

Palmės ir seni lapuočiai apsikarstę gebenėmis, aukštos pušys, kas vakarą palaistomos gėlės duoda šešėlį nuo kaitrios saulės. Gal ta drėgmė taip saldžiai traukia prie žemės, bet, galvoju, turiu keltis, pakuotis, nes laukia ilgas kelias, mažiausiai 500 km iki Nevšechiro ir neaišku kaip važiuosis.

Gaidžiai gieda, bet jie visą dieną gieda. Karts nuo karto, sako, jie verda sriubą, iš to, kuris anksčiausia kakariekuoja.

Du puodukai kavos, vis dar miegočiau. Išsistumiu motociklą iš pavėsio, girdžiu kaip atvažiuoja Enis (tariasi Einis). Jis važinėja viens prie vieno tokiu motociklu kaip mano. Aptariam tarptautinius BMW Dakarų reikalus, išsiaiškinam, kad Enio šoninė kojelė palūžus, reikia virinti.

Enis yra kempingo administratorius, sako, lik - šiandien Bairamas, diena po Ramadano, nacionalinė išeiginė, jie čia nuo 11:00 gers rakę. Laikrodis rodo 10:05, suprantu, kad per vėlu važiuoti, nes kelias tolimas. Įstumiu mocą atgal po citrinmedžiu.

Kempinge apsistoja turkai iš viduriniosios klasės: šiuolaikinės šeimos su vaikais, architektai, medikai, teisininkai, enterpreneriai iš Stambulo ir kitų didelių miestų, su šunim ir bent viena tatuiruote, visi puikiai kalba angliškai. Akurat, 11 jie padaro vieną ilgą stalą didelėje dengtoje kempingo erdvėje ir geria rakę. Pradeda.

– Aš Denizė, kaip jūra, – prisistato viena mergina šviesiais garbanotais plaukais, kai apie pietus reikalai persikrausto į pliažo barą, ant kurio dažniau vyksta šokiai nei geriama.

Jie čia visi draugai, pasakoja, atvažiuoja kasmet, ir jeigu ne pandemija, Bairamą švęstų ne 30, bet 150 žmonių, asmeniškai ji šitą kompaniją kasmet sutinka jau 15 metų. Jie čia su vyru dabar turi namą netoliese.

Dar viena šeima čia atvažiavo iš Stambulo, praleisti karantino. Liūdi, kad būtų blogai bute Stambule, kad močiutė nemato anūko, nes labai bijo viruso. Bairamas turėtų būti tokia religinė šventė, šeimyniška, bet jiems nepatinka stipriai į religiją linkusi Turkijos valdžia, geriau jau šitaip.

Gal nešoksiu į labai plačius apibendrinimus, kad problemų esu girdėjęs panašių ir Lietuvoje ir gal mes nesam labai skirtingi ar dar kažką banalaus… bet Bairamą švęsti turkai moka. Ir aš ten buvau...

Apie kalnus, dykumas, upėtakius ir pistacijas granatų sultyse

Einam mudu su Selmanu, vietiniu gidu, Ihlaros slėniu, palei Melendizo upę, žiūriu, vyrai per upę platformą tokią neša, kad keliaujantys pro šalį turistai galėtų atsisėsti, arbatėlės išgerti, sulčių. Ruošiasi čia žmonės, kad turizmas vėl pasileis Kapadokijoje.

Tik staiga vienas vyras susilenkia ir stovi rankomis į kelius pasirėmęs. Kiti aplink žiūri į jį, tas parodo, kad nelįskit. Galvoju, gal bloga žmogui pasidarė, sunkiai nešė, karšta, per upelį. O kitas staiga tik šast tinklą ant tos vietos upėje ir ištraukia upėtakį rankomis.

Lygiai tokį ir valgiau pietums, paskui į busiuką ir atgal į Gioremę, pagrindinį Kapadokijos turizmo centrą.

Nebuvo minties, kad sėsiu ant motociklo po ilgos vakarykštės dienos, po 600 kilometrų nuo Viduržemio jūros, per Tauro kalnų perėjas, tolyn Anatolijos plynaukšte. Kalnai neaukšti, pakilimas į 2 km, bet vistiek pūtė vėsus vėjas, pasiruošiau, kad po ranka turėčiau ką šilčiau apsirengti. Bet visiškai nebuvau pasiruošęs tam, kas manęs laukė pakilus iki plynaukštės.

Dykuma. Prie Konijos, šokančių dervišų miesto, rodė +40. Augmenija vargana, gyvenimas, rodos, irgi saulės nualintas. Gatvės prinešiotos smėlio, aplink irgi smėlis, nežymios kalvelės, bet geltona iki pat horizonto. Nuo asfalto kyla karštis ir virsta raibuliuojančio vandens miražu, vis numesdavau greitį tokį pamatęs, nors kelias tuščias.

Viešbutėlis iš vietinių Kapadokijos akmenų, viduje vėsu vėsu. Vienintelis svečias. Tas vaikinas nuoširdžiai net nustebo, kad atvažiavau. Buvau pavargęs, ištaškytas vėjo ir saulės.

Diedukas gatvėje papjausto mėsytės į keptuvę, ryžių, sudeda išsinešimui, bet nesinešu, suvalgau čia pat ant suoliuko gatvėje. Katės kniaukia. Nusiperku dar džiovintų vaisių ir ekskursiją. Jeigu važiuočiau pats būtų gal 200 km ratas per tą svilinantį karštį.

Kai ryte įsėdau į autobusiuką, rodė +33 ant saulės, nors nesijaučia, labai sausa. Važiuojam pasiimti kitų turistų, kad gidas ir autobusiukas nebūtų man vienam: šeimos iš Libano.

Tėvas Masri paduoda 210 dolerių gidui, dukrai Baarai gal kokių 15 metų, sūnus Omaras žaidžia telefonu. Ir Baara, ir žmona Ali kalba angliškai, juokiasi iš tėvo anglų kalbos, kuris į kiekvieną klausimą atsako how are you. Baara vertėjauja. Ali veidą dengia nikabas, bet sprendžiant iš dukros labai dailių bruožų ir nikabo dar neuždengtų akių, ji turėtų būti labai graži moteris. Krizė Libane milžiniška ir gili, anot Pasaulio banko, vos kelios kitos krizės per 150 metų yra didesnės. Nežinau, ką Masri veikia Libane, jaučiau, kad būtų per daug to klausinėti jo nepilnametės dukros, bet kartu galvoju, kad sėkmė yra jo pusėje, nes tokiu metu gali atsivežti visą savo šeimą į turistinę-pažintinę kelionę po Turkiją.

Man ekskursija 30 eurų, nuo 9 iki 6 vakaro, milžiniškas upėtakis įskaičiuotas. Yra ir tradicinių triukų: čia saldumynų krautuvė, ragavimas nemokamas, nusipirksite su didele nuolaida. Aš daug neperku, tik vieną turkišką skanėstą su pistacijomis granatų sultyse.

Tėvukas kaskart stengiasi pasidaryti selfį, kad ir aš tilpčiau į kadrą. Paskui, aišku, įvyksta ir mūsų visų šeimyninė foto. Išlipant iš autobusiuko, šeimos galva man pasiunčia oro bučkį.

I love you, Victor, – sako jis man.

Kapadokija viena labiausiai turistų lankomų vietų Turkijoje, po Stambulo. Viešbučio savininkas Čengischanas (rimtai jo toks vardas) remontuoja dar vieną terasą, dabar tinkamas metas, nes turistų nėra. Artimiausiu metu galbūt jie grįš, bet valdžia svarbiausius sprendimus priima išvakarėse. 70-80 procentų pinigų į Kapadokiją atneša kinų turistai, jų taip greitai dar nebus. Skrydžių oro balionu kainos pašoko dėl kinų gausos, nors šiemet pačios mažiausios per 30 metų.

Dar pakalbam apie skrydžių oro balionais pradžią, Čengischanas papasakoja apie savo pažintį su dviem išprotėjusiais vyrukais, amerikiečiu ir švedu, kurie supratę kokios geros oro srovės vaikšto virš šitų uolų prieš beveik tris dešimtmečius įsteigė pirmą skrydžių firmą.

Apsitarnauju viešbučio terasos bare ir pasidarau arbatos, pasiimu savo turkišką skanėstą su pistacijomis granatų sultyse ir klausydamasis kaip Čengischanas pneumatiniu įrankiu prišaudo kilimą prie dengtos terasos stogo, žiūriu kaip saulė nusileidžia už Gioremės uolų ir miestelyje užsidega šviesos. Netrukus terasoje pasidaro šalta.

Espresso?
– Dvigubą, – sakau degalinės darbuotojui Anakaroje.

Turėjau nusukti į miestą ieškodamas degalinės, autostradoje O-3 nesimato tokios jau 40 kilometrų, dabar, važiuojant greičiau, degalų lemputė užsidegė kiek netikėtai.

Pirma kava šiandien. Buvo jau turbūt kelios minutės prieš vidurnaktį, kai išgirdau beldimą į duris, snaudžiau. Įšokau į džinsus, vaikinas atsiprašė ir įdavė man lauknešėlį. Du buterbrodai ir skarbonkė su šalta arbata. Pasakiau Čengischanui, kad išvyksiu anksti, kad nelauksiu pusryčių. Šiaip ar taip, nebegaliu žiūrėt į tuos pusryčius, bulka, sūriai, kiaušinis, alyvuogės. Be to, žinojau, kad susipakuosiu ankščiau nei pusryčių moteriškė ateis į darbą.

Kelios minutės po aštuonių su motociklu jau stovėjau ant panoramos skardžio ir nužvelgiau Gioremės uolas. Nėra balionų. Šiandien, pirmą dieną po lokdauno, kiltų bent koks vienas, jeigu nebūtų tokio vėjo. Negavo leidimo.

Įkalu espresso ir drebėdamas išsitraukiu nepralivnuchą, nors nelyja. Jau penktas sluoksnis drabužių, dar niekur nebuvau taip sušalęs, kaip dabar. Šaltas stiprus vėjas virš Anatolijos kalvų nešiojo didelius kamuolinius debesis, kurie metė milžiniškus šešėlius. Debesys kaip Lietuvoje, pagalvojau, tik šešėlių tokių nepamatysi.

Dar po 100km šaukiau balsu, kad šalta, nes ką tik buvo nuėjęs lietus ir kilo rūkas. Kelias jau ėjo žemyn, pakentėsiu, sakau sau garsiai. Pora posūkių, pora tunelių ir vėl saulė. Nors nežymiai, bet šildo.

Nusirenginėju tuos sluoksnius pamažu, valgau džiovintus vaisius, kur pirkau Ortihasare, ir bandau suprasti ar mano mintys protingos. Visai įmanoma, kad nakvosiu Stambule šiandien, bus virš 700km per dieną, bet padaroma. Nebijau aš to Stambulo, esu pervažiavęs motociklu Naująjį Delį, negali būti blogiau; su Dnepru pervažiavau Stokholmą, kas irgi skaitosi kaip patirtis. Eismas Ankaroje, na gerai, Ankaros Perkūnkiemyje, nebuvo toks tragiškas.

50 kilometrų tęsėsi kamštis, kai kur 8-9 juostos ir visos pilnos. Motociklai ir visokie motoroleriai, paskui kuriuos stengiausi neatsilikti, padarydavo dar vieną papildomą juostą šone.

Tunelis po Bosforu ir aš Europoje. Kaip tik prieš kelių juostų atsidalinimą miršta telefonas ir išorinė baterija, nebematau, kur pasukti. Daug policijos sankryžose, sustoju prie vieno su automatu, klausiu, kuris posūkis į Sultanahmet. Jis per raciją pasistengia, kad kažkokie kelininkai pakeltų šlagbaumą apsisukimui ir nereikėtų vėl lįsti per tą patį tunelį.

Siauros stačios gatvės, pakėlus akis matosi Mėlynosios mečetės minaretai. Kažkoks viešbutėlis, rusų turistas šeria kačiukus dešra. 25€, tiks.

Kaip man bandė iškišti neskraidantį kilimą ir įteikė vėliavėlę

Užsidedu skrybėlę, pasiimu tik vandens į kuprinę ir kulniuoju per Sultanahmet rajoną Stambulo europinėje dalyje. Stengiuosi atrodyti užtikrintai, tarsi žinočiau, kur einu, tarsi trinčiausi čia ne vieną mėnesį.

– Ei, Indiana Džounsai, – girdžiu šaukia pavymui. Mano pastangos įsilieti patyrė absoliutų fiasko.

– Sofijos soboras čia, Mėlynoji mečetė šičia…
– Aš žinau, aš viską žinau, aš buvau…
– Aš tik stengiuosi būti draugiškas, nieko tau, broli, nesiūlau, o štai ten yra mano šeimos parduotuvėlė.
– Aš nieko nepirksiu, bičiuli, mano nieko nereikia, labai gerbiu tavo pastangas ir tavo profesiją.

Tada Kamuranas atsidūsta, jo balsas pasikeičia ir tą akimirką man pasirodo, kad aš pamatau jo tikrąjį veidą, veidą žmogaus, o ne pardavėjo. Jis pasipasakoja apie sunkų metą žmonėms, kurie dirba turizme, apie neaiškias perspektyvas, nes vis dar nėra turistų, ir nenorėtų, kad susierzinčiau dėl jo įkyrumo.

Mes einam kartu, nes taip jau sutapo, kad jis eina į savo parduotuvėlę ir mielai pasiūlytų man arbatos, nes jam įdomu su manim pasikalbėti. Man tikrai nieko nereikės pirkti. Aš prisimenu, kad neturiu jokios dienotvarkės, arbata būtų super, Kamuranas atrodo nuoširdus ir nors suprantu, kur visa tai veda, aš pasiruošęs nuotykiui.

Kilimų parduotuvė didžiulė, arbata jau stiklinėje, aš prisėdu. Kamuranas yra kurdas iš Dijarbakyro miesto. Išsitraukiu telefoną ir vedu į navigaciją tik tam, kad suprasčiau, kad neturėjau prabangos nuvažiuoti iki miestų, kur gyvena kurdai, kur keliuose daugiau duobių, nes niekas nesistengia jų lopyti, kur kalnai, kur kaimuose moterys audžia šituos kilimus ir Kamuranas važiuoja jų pirkti. Anksčiau važiuodavo, dabar skrenda, nes mašina – ilgas ir prastas kelias. Turkijoje – 20 milijonų kurdų, dauguma jų stengiasi išvykti iš rytinės dalies, važiuoja į didelius miestus, bet dažniausiai į Stambulą, kur yra šansų susirasti darbo.

Taip bekalbant apie kurdus ant grindų pradeda vyniotis kilimai, Kamuranas klausia, ar mano namai modernūs, ar tradiciniai, kokio dydžio man labiau reikėtų. Vienu metu manęs paprašo, kad nusiaučiau batus ir pasivaikščiočiau per tuos kilimus ir suprasčiau, kad pojūtis einant per šilkinį yra nuostabus.

– Aš pirkčiau tik skraidantį kilimą, kad kartu su motociklu galėčiau parskristi namo, – bandau juokauti.
– Siuntimas nemokamas.
– Bet aš negaliu pirkti kilimo vienas, be žmonos, jai gali nepatikti, mes turim interjero dizainerę.
Kamuranas šokiruotas.
– Nori pasakyti, kad tavo žmona supyktų, jeigu tu nupirktum jai šilkinį kilimą?

Dar pasivaikštau basas kilimais, man parodoma keletas mažesnių, kurie pigesni nei 3 tūkstančiai eurų. Siuntimas nemokamas ir šitiems. Ant grindų kilimų išvyniota tiek, kad reikės pusę dienos juos vynioti atgal. Pasijaučiu dėl to kaltas ir net pagalvoju gal tikrai reikėtų nupirkti nedidelį kilimą, kad nuoširdžios vyniojimo pastangos nebūtų veltui, žmona būtų laiminga taip pat. Svarstau, ar mano namai tradiciniai, ar modernūs, kur vieną ar kitą galėčiau padėti. Sako, kad galima ir ant sienos kabinti. Dar arbatos ir pasakojimų apie kurdus, kartoju, kad man tikrai nereikia kilimo, ir kai man pasirodo, kad laimėjau šitą psichologinį mūšį, kuriame nuo pat pradžių neturėjau jokių šansų, kad įtikinau, jog kilimo nepirksiu, Kamuranas paskelbia, kad yra pasiruošęs kvailystei: jis padarytų kreizi kainą ir atiduotų šilkinį kilimą už 800 eurų. Tik todėl, kad nėra klientų, siuntimas nemokamas. Spaudimas didėja, pažadas, kad grįšiu su žmona, neveikia, aš kvailys, kad neperku tokio pigaus kilimo... išsilaisvinu tik pasakęs, kad jeigu man tikrai reikės kilimo, sumokėsiu ir 3 tūkstančius. Pasiimu vizitinę, Kamuranas mane maloniai išlydi ir aš nuoširdžiai dar kelias valandas galvoju, kokia šauni idėja sugrįžti ir kartu su žmona pirkti kilimą iš šito nuostabaus žmogaus.

Pasiklystu didžiajame turguje ieškodamas tos pačios kebabinės, kur toks skanus kebabas už 2 eurus. Randu kitą, kuri, mano nuostabai, lygiai tokia pat gera. 2 eurai.

Vakare pasiimu keltą į Kadıköy Azijos pusėje – keltas nemokamas šiandien, bet turiu įsigyti kortelę, kuri atidaro vartus.

Išlipęs keliauju be tikslo, sekdamas srautą žmonių, kurie nešasi ant pečių sulankstomas kėdes. Priešingai nei Sultanahmete, niekam aš neįdomus, gal net neatrodau toks beviltiškas turistas. Kadıköy Anatolijos pusės kultūrinis centras: kavinės, barai, knygynai, burgerinės, kurių kiekviena turi savo ypatingą burgerių padažą, kirpyklos. Toks jausmas, kad ne kita miesto dalis, bet kita, kosmopolitiška šalis: moteris šalikais dengiančiais galvas, pakeitė moterys be liemenėlių, nėra nė vieno, kuris neturėtų tatuiruotės ant rankos arba kojos. Vyrai su išdailintom barzdom, geriantys latte. Galvoju, kad esu šituos žmones matęs per žinias, kai jie užblokuodavo miestą protestuodami prieš Erdogano politiką, pradėdami nuo Taksimo aikštės.

Šiandien nacionalinė Atatiurko atminimo šventė, laisvadienis, jaunimo sporto diena, per kurią minima Turkijos nepriklausomybės kovų pradžia. Vis stebiuosi, kiek kartų yra perkurtos tos pačios Atatiurko nuotraukos: nuo vėliavų ant Atos namo Assose, portretų autobusų stotyse iki plakatų ant automobilių Stambule. Didžiulė 1:1 skulptūra ant pjedestalo Ortihasare, Kapadokijoje – su nuo alkoholio išburkusiu veidu, kuris jau aiškiai signalizuoja apie rimtą ligą – kepenų cirozę, nuo kurios Atatiurkas mirė būdamas 57 metų. Patriotizmui tai netrukdo.

Nusileidžiu laiptukais link krantinės į jūrą žmonių. Dabar supratau nešiojamų kėdučių paskirtį – kilometrai krantinės sausakimši. Lokdaundo kaip nebūta. Šiaip ne taip randu laisvą akmenį ant krantinės ir išsižiojęs žiūriu į tuos žmones.

Netrukus vienas vaikinas išsitraukia gitarą, prijungia kolonėlę ir pradeda dainuoti turkiškai, minia jam pritaria, po dainos visi mojuoja vėliavėlėmis. Patriotinės dainos. Jam pradėjus trečią gabalą, atsisuku į dvidešimtmečių kompaniją netoli manęs ir paklausiu labiausiai užknisančio klausimo visatoje:

– Apie ką šita daina?
– Mano anglų blogai, – atsako man vaikinukas ir įduoda vėliavėlę į rankas.

Mojuoju dabar jau galutinai įsiliejęs į minią.

Turiu įtarimą, kad vakarinis keltas dar ne mano stotelėje, laukiu kol vėl pajudėsim, po to man dar 20 minučių pėsčiomis. Šalia buvusi mergina raudonais plaukais man sako, kad turėčiau lipti, nes čia paskutinė stotelė – pėsčiomis reikia pereiti ir nedidelį tiltą per įlanką.

Jos vardas yra Mynė ir per tas kelias minutes, kol mums pakeliui per tiltą, ji iškloja visą savo gyvenimo istoriją: gimė ir augo Stambule, ji anglų kalbos mokytoja ir džiaugiasi, kad gali su kuo nors pasikalbėti angliškai; ji dirba Dijarbakyre, moko kurdų vaikus, gavo ten paskyrimą po studijų, kaip ir visi mokytojai Turkijoje turi kelerius metus atidirbti ten, kur pasako valdžia. Nuvykusi į Dijarbakyrą pažadėjo vienam vaikinui už jo ištekėti ir persigalvojo, nes jis melagis. Dabar vaikinas jai grasina mirtimi, todėl ji džiaugiasi, kad pandemija ir gali vaikus Dijarbakyre anglų kalbos mokyti per nuotolį, iš Stambulo. Netrukus švietimo komisija svarstys jos prašymą perkelti ją kitur, nebe pas kurdus, nes jos gyvybei gresia pavojus. Kai ji keliauja po kurdų miestus, visi draugiški ir stengiasi padėti, nes ji nepanaši į tipišką turkę. Bet kai tik sužino, kad ji mokytoja – tonas pasikeičia, elgesys taip pat. Kurdai žino, kad mokytojai atlieka juodą nutautinimo darbą, o jų kalba ir papročiai nyksta.

Prieš tapdama mokytoja, Mynė baigė gidės kursus ir puikiai pažįsta Stambulo Anatolijos pusę ir jeigu dar kada būsiu Stambule, ji man padės pamilti šį milžinišką miestą, kuris kol kas man nekelia didelio susižavėjimo.

Bet čia tik tuo atveju, jeigu iki tol laiko Mynė netaps garsia dainininke, ji jau įrašė vieną dainą, kurią aš turiu įvertinti. Pasakau, kad ji turėtų taikytis į Euroviziją. Mynė apsidžiaugia komplimentu ir mūsų keliai išsiskiria.

Apie nuotykius pasienyje, finišą ir nuojautą

Niekad nežinai, kaip klostysis pasienyje, čia tiesiog tokia taisyklė ir viskas.
Kapikulė tokia pat tuščia, kaip ir prieš kelias savaites, tik aš jau gudresnis ir labiau patyręs. Šįkart duodu gazo dar prieš tą purškiantį dezinfekatorių, turbūt jau Bulgarijos sienos pusėje ir sustoju prie kioskelio patenkintas, kad apkvailinau automatą. Bet kioskeliuose nieko nėra ir dezinfekcinė plovykla, mano nusivylimui, nebeveikia.

Svilengrade, garaže, kur taiso fūras, riktelėjau, kad finišas. Ten sėdėjo vienas meistras ir paspaudė man ranką, aš ant staliuko padėjau šešis Efes alaus, kuriuos pirkau kaime dar prieš sieną ir dabar pasakiau, kad kontrabanda. Pats atsidariau vieną.

Motociklą supakavau taip greitai ir sklandžiai lyg tą daryčiau kiekvieną savaitgalį. Dabar, kai iš motociklisto atsiverčiau į turistą liko dar viena užduotis – rasti būdą kaip pervažiuoti per sieną atgal į Turkiją, vėliau iki Edirnės ir tada skrydis iš Stambulo. Išsitraukiu užrašus, susirandu taksistą Dimą, kuris mane prieš dvi savaites atvežė į Svilengradą. Tikiuosi nuolaidos, bet jis pasako, kad per sieną perveš ne už 35€, o už 70€, ir jeigu nenoriu, tai nenoriu.

Pasaulis didelis, nenuspėjamas ir šiuose kraštuose sprendimai gali kainuoti pigiau nei 70 eurų. Man nespėjus prisėsti ir apmąstyti to didelio pasaulio, sprendimas pasirodo Georgio Žilevo asmenyje ir pasako, kad vienas vairuotojas, Atanas, kaip tik ruošiasi važiuoti į Stambulą, kur turės pasikrauti krovinį. Išsiaiškinam, kad Atanas nevažiuoja į Stambulą, o tik į terminalą 50 km iki miesto ir man geriau pasiimti autobusą iš Edirnės. Fūrai patogu išmesti mane šalia. Kai sustojam pavalgyti didelėje vilkikų aištelėje, kur Atanas laukia leidimo, pagalvoju, kad viskas net per daug gerai.

Sėdžiu, siūbuoju kabinoje nusiavęs batus, nes kilimai švarūs. Pasienyje bulgarams aš neįdomus, pažiūri į pasą, Atanas paplepa su moteriške kioskelyje.

Privažiuojam Turkijos kioskelį. Jausmas, kad viskas per daug gerai klostosi, manęs neapleidžia ir tada mano nuojauta įgauna naują formą: turkų pasienietis daliais juodais ūsais pakelia akis į mane ir pasako, kad man reikia vizos.

Diplomatiškai nusišypsau ir gražiai pasieniečiui išaiškinu, kad savo pase jau turiu kelis Turkijos antspaudus ir Lietuvos piliečiams tikrai nereikia vizos, kad jis greičiausiai kažką ne taip suprato. Litwania, kelis kartus pakartoju, yra Europos Sąjungoje ir t.t. Taip, sako jis, man reikia vizos. Tada seka dialogas man nesuprantamu miksu tarp Atano ir pasieniečio ir sekančią akimirką, po Atano pažado, kad jis tuoj atvažiuos, stoviu su kuprine prie Turkijos pasienio kioskelio be jokios galimybės pasikalbėti, nes langelis tokiame aukštyje, kad tik fūrų vairuotojams būtų patogu per langą paduoti dokumentus.

Nusigaunu iki dar vieno kioskelio, kur nuobodžiauja trys turkų pasieniečiai. Viena moteris kaip iš akies lupta buvusi VRM Tamašunienė, net krūptelėjau. Atanas prisijungia ir trumpam užsidega viltis, nes visi penki sutariam, kad man nereikia vizos ir galiu kirsti sieną. Bet… ne fūroje, nes su fūra dėl kažkokių biurokratinių dalykų, kurių aš niekaip negalėjau suprasti dėl prastos turkų pasieniečių anglų kalbos, man vizos vis dėlto reikia.

Kol žiūrėdamas į turkų Tamašunienę stebėjausi, kaip žmonės gali būti tokie panašūs skirtinguose didelio pasaulio galuose, girdžiu už nugaros dar vieną miksą, bet šįkart slavišką: Atanas sutranzavo man raudoną dviejų pagyvenusių perekupų Opel Zafirą iš Serbijos. Po minutės jau rodau pasą pasieniečiams ir laimingas patarnauju porelei nešiodamas prie kioskelių jų neigiamus covid-19 testus.

Mano serbų-rusų miksas labai prastas, bet išsiaiškinu, kad porelė šiandien turėtų pasiekti Stambulo centrą, nes jie kažką perka. Sutariam, kad jie nieko prieš mane nuvežti iki Stambulo ir čia grįžta jausmas, kad kažkaip viskas per gerai. Sustojam degalinėje, ieškau galimybių susisiekti su Atanu, noriu pasakyti, kad šis manęs nelauktų, nes važiuoju iki Stambulo; serbai mane pavaišina kava. Anatas sustoja degalų toje pačioje vietoje ir staiga jam benuvažiuojant serbų porelės planai pasikeičia, jie nevažiuoja iki Stambulo ir aš bėgte nusiavęs batus šoku siūbuoti atgal į fūrą, džiaugdamasis, kad pasienio chaosas pagalbiau baigėsi, priekyje Edirnės minaretai.

Edirnės autobusų stotis pusiau atvira, pusiau dengta. Laksto laukiniai šunys, aplink aukšta dar šiemet nepjauta žolė, keli remontuojami autobusai, blyksi kelios besibaigiančios dienos šviesos lempos. Jeigu nebūčiau čia sustojęs savo kelionės pradžioje, niekas man neįrodytų, kad šita vieta funkcionuoja. Ne dėl to, kad nesu matęs labiau nudrožtų vietų, kurios funkcionuotų, bet dėl to, kad šita stotis labai netipiška Turkijai, kurią mačiau pastarąsias savaites.

Gal mačiau per mažai? Vis galvoju apie kurdiškus miestus toli rytuose: Diarbakyrą, Šanliurfą, Širnaką, Sirtą. Galėjau važiuoti tiesiai ten, jei būčiau buvęs ryžtingesnis. Nors gudru kalbėti jau po visko. Prieš kelias savaites aš nežinojau, kad manęs laukia lokdauno uždarytoje ir tik iš nuotraukų pažįstamoje šalyje. Susiradau draugų, kurie kvietė sugrįžti, patyriau gerų nuotykių ir iki šiol mane lydėjo sėkmė, net nebuvo jokio reikšmingo lietus. Mano Dakaras, kuriam oficialiai jau daugiau nei 20 metų, nuvežė ir parvežė mane neišleisdamas nė vieno abejotino garso. Pažinimas ir patirtis yra šaunus dalykas, kai pasensiu, galvoju, galbūt būsiu išmintingas. Tiesą sakant prieš kelias savaites aš taip nerimavau dėl nežinomybės, kuri driekėsi man prieš akis, kad pirmą pusdienį tuščiuose keliuose net neviršijau greičio.

Dabar nuojauta sako, kad reikės sugrįžti.