Lėti nuotykiai ant nesenstančio Suzuki
Kaip trečius metus keliauju motociklu turėdamas porą savaičių atostogų.
Tąsyk labai norėjau namo. Nuvažiavęs kiek daugiau nei 800 kilometrų nuo Skopje, akims besimerkiant, griuvau ant čiužinio degalinės stovėjimo aikštelėje, šalia kitų priparkuotų sunkvežimių užsklęstomis užuolaidomis. Saulei tekant vėl sėdėjau ant motociklo ir, kai laikrodis mušė dvidešimt keturias valandas nuo Skopje, aš, netoli Merkinės, mušiau asmeninį rekordą – 1912 kilometrų per parą.
Minkštoms vietoms nustojus skaudėti, nusprendžiau, kad tranzito dienas veikiau skirčiau nuotykiams, todėl po metų, besiruošiant naujai kelionei, kartu su palapine ir miegmaišiu susipakavau ir kątik atliktą motociklo techninę apžiūrą. Motociklas artimiausius porą metų klaidžios kur keliai ves.
Pirmoji dalis – Lietuva-Airija
Dvi savaitės, iš kurių, atrodo, tik pirmą ir paskutinę dieną nelijo. Aš linkęs manyti, kad tai buvo mano duoklė Tlalokui – lietaus dievui, mat vėliau bus nuvažiuoti keliolika tūkstančių kilometrų iš kurių šlapia buvo gal valanda ar dvi. Nuotykio formatas paprastas – važiuoju savo taip mylimais šunkeliais, kai baigiasi dienos, pinigai ar jėgos, parkuoju motociklą ir skrendu namo. Atsigavęs grįžtu ir tęsiu kelionę.
Antroji dalis – Airija-Škotija-Ispanija
Turbūt labiausiai įsiminusi dalis savo gamtos grožiu ir netikėtomis pažintimis miškų glūdumoje ar šalikelėje stovint tuščiu kuro baku. Šioje kelionės dalyje nakvojau tik palapinėje ar ant pripučiamo kilimėlio, nesvarbu ar ant vandenyno kranto, ar prekybos centro stovėjimo aikštelėj. JK Velsas pirmoje kelionės dalyje ir Škotija antroje – užburiančios vietos į kurias knygutėje esu užsirašęs „Būtinai sugrįžti”.
Paprašėme italų moto aprangos kūrėjų HOLY FREEDOM sukurti Rūdys niekad nemiega kaklaskarę. Turime labai ribotą skaičių su mūsų logotipu.
Paremkite Rūdis už 29€ ir gaukite itališką superfano kaklaskarę!
Trečioji dalis – Ispanija
Nuo starto prabėgo metai, motociklas reikalavo šiokio tokio serviso. Laimei Katalonietis David’as, motociklų entuziastas, negana to, kad priėmė mano motociklą ir man skyrė lovą savo namuose, kol buvau apsistojęs, savo iniciatyva aptarnavo išsikrovusį motociklo akumuliatorių, padėjo atliekant servisą, keičiant padangas ir alyvą.
Šioje kelionės dalyje patyriau, ką reiškia purvinas kelias, ir jau buvau atsisveikinęs su motociklu, bet galiu tik džiaugtis begaline vietinių žmonių empatija.
Važiuodamas Gorafe dykuma pietinėje Ispanijos dalyje klimpau vis labiau aplink ratus besiveliančiu lipšniu kaip klijai molingu purvu. Situaciją sunkino įkalnės ir kelio išgraužos. Motociklui, kuris oru aušinamas, reikia judėti, bandant važiuoti priekinis ratas dėl purvo kiekio tiesiog užsiblokuoja ir slysta. Turi judėti gana aukštomis apsukomis, bet ne per greitai, nes slystantis ratas verčia motociklą ant šono. Reguliuoji greitį sankaba turbūt buvo kritinė klaida, nes apie 20 kilometrų nuo arčiausio kaimelio ją sudeginau. Motociklas nebegalėjo pajudėti. Turėjau labai ribotą vandens kiekį, todėl plieskiant popietinei saulei sausa upės vaga, išpėdinau kaimelio viešo hidranto link. Nuoširdžiai tikėdamas, kad ant suoliuko išsimiegojęs sėsiu į autobusą iki oro uosto ir tai bus paskutinė kelionės dalis.
Vėliau viskas vyko labai greitai, vakare sutikti ūkininkai, subūrė kaimelio jėgas ir antrą valandą nakties keturiese visureigyje su priekaba ir šuniu palydai išsiruošėme per tas pačias purvynes į dykumą parsivežti motociklo. Grįžome paryčiais. Ryte, išsimiegojęs lovoje netoli židinio kibau į darbus ir remdamasis žmonių patarimais bandžiau skirtingus būdus laikinai suremontuoti sankabą. Pavyko. Iš tiesų labai paprasta, jei tik sugalvoji kaip sankabos diskelius padaryti storesnius. Mano, o manau ir daugelių kitų motociklų atveju, išėmus visus sankabos diskelius pačioje apačioje yra fiksavimo viela, kuria išėmus yra papildomas diskelis kurį panaudojus tarp kitų diskelių sankaba pradeda sukibti kaip nauja. Atsisveikinęs, sėkmingai pasiekiau Malagą.
Ketvirtoji dalis – Ispanija-Marokas
Tolstant nuo namų, atrodė reikės visų atostogų jei nuspręsčiau grįžti, todėl judėjau toliau. Kraštovaizdžiai ir kultūra tapo vis labiau egzotiški, o kilometrai vis ilgesni. Planuojant kelionę žemėlapyje, atstumai planetos šiaurėje ir pietuose atvaizduojami skirtingai, todėl tie trys šimtai kilometrų, nuvažiuotų per dieną, net ir Maroko platumoj atrodo mažyčiai.
Penktoji dalis – Marokas-Ispanija
Artėjau prie kryžkelės, turėjau pasirinkti ar važiuoti į pietus ar šiaurę. Maroke transporto priemonė gali būti įvežta tik iki pusės metų. Pasirinkau Mauritaniją ir Senegalą, nes prieš akis susiformavo naujas kelionės tikslas – dykumų keliai vienur ar kitur galbūt kertant legendinio ralio maršrutus. Finišas Dakare. Tačiau ši svajonė pritemo vos pradėjus važiuoti, nes dar pirmąją naktį vakarieniaujant su vietiniais veteranais buvau supažindintas su reikalavimais kertant sieną į Mauritaniją, taip pat ilgalaikio motociklo įvežimo į Senegalą problemomis.
Buvau patikintas, kad į Mauritaniją įvažiuoti reikia vizos, ji gaunama pateikiant prašymą elektroniniu būdu. Įvažiuoti į Senegalą vizos nereikia, tačiau privaloma Carnet de Passages, tai leistų įvažiuoti, bet turėčiau vos keliolika dienų išvažiuoti. Taip pat į šalį įvažiuoti galimai reiktų skiepų.
Turėjau tik keletą dienų išvykti iš Maroko. Susiklosčius tokiai situacijai pasirinkau saugesnį kelią, atgal į Ispaniją.
Šiandien po dviejų metų ir daugiau nei 15 tūkstančių kilometrų, kurių dalį įveikiau draugų kompanijoje, motociklas ir vėl kryžkelėje, priglaustas Karim’o konfiskuotų laivų variklių sandėlyje, Malagoje, laukia naujo nuotykio.
