Keturi metų laikai Maroke

Pilką, šaltą, nieko gero nežadantį pavasarį, išstūmėme savo motociklus iš garažų prie dar pilkesnio Spaudos rūmų betono. Tarp debesų šyptelėjo saulė, bet tai buvo ironiškas šypsnis. Tomas pažvelgė į mane, tuometinį kolegą M-1 radijuje:

- O kur važiuojame kartu?
- Marokas, - sakau, - varom į Maroką.

Marokas yra toli. Ne tik dėl to, kad daug kilometrų tektų iki jo važiuoti. Nuvažiuoti iki jo motociklais buvo dar tolimesnė idėja, nes, kaip tuo metu man atrodė, mūsų gyvenimai turėtų pasikeisti, turėtume virsti tais dulkinais, krepšiais apsikrovusiais motociklistais, seniai nemačiusiais namų ir neturinčiais atgalinio bilieto.

Geros idėjos yra pavojingos. Jos sukuria spalvotą filmą galvoje, kuris virsta svajonėmis. O neįgyvendintos svajonės sekioja iš paskos kaip helio pripūstas balionas. Arba graužia kažką iš lėto. Svajones reikia įgyvendinti, nors kartais gyvenimas ir paima viršų.

Prireikė dešimtmečio, kol Tomas man paskambino.

- Atsimeni? Mes turime pagaliau nuvažiuoti į tą Maroką!

Aš negalėjau pasakyti ne. Esu jau kartą ten buvęs, bet ir tuomet, vairuodamas kažkokį neaiškų Dacia sedaną, kasdien sau kartojau, kad turiu grįžti ten ant motociklo.

Septynias dienas mes kilome ir leidomės per kelis Maroko kalnų ruožus, šalome Atlaso plynaukštėse ir kovojome su miražais Saharos kopose, pratinomės prie miestų chaoso, žmonių pakelėse, dulkių, kvapų ir, žinoma, saulės.

Kad nuotykis nebūtų per lengvas, pasiėmėme ir žmonas. Nors turbūt teisingiau būtų pasakyti, kad tai jos vežėsi mus.

Per kalnus į dykumą

Pralėkę Andalūzijos Costa del Sol pakrantę ir nusileidę iki Tarifos, Europos kaitiorų sostinės, mudu su Tomu pagaliau išdrįsome pasakyti Gitai, Tomo žmonai, kas jos laukia: kelias, kurio pavadinimas populiarioje motociklų maršrutų svetainėje sako, kad kažkuriame etape reikės apsirengti visus įmanomus rūbus. Maršrutas taip ir vadinasi - keturių metų laikų kelias.

Teisinga būtų buvę pradėti nuo geros žinios - bus ir vasara tarp tų keturių marokietiškų metų laikų, maudomuko gali prireikti, ypač jeigu po savaitės Afrikoje dar bus likę pinigų geresniam viešbučiui su baseinu. Bet mes iš šiaurės - drėbėme naujienas nesismulkindami.

Po ilgos ir nuobodžios dienos oro uostuose mes turėjome galimybę išbandyti Malagoje išnuomotus motociklus: Moto Guzzi V85TT, Ducati Scrambler ir galingą Africa Twin su automatine greičių dėže. Nuo Malagos iki Tarifos - kaip nuo Vilniaus iki Raseinių. Dvi valandos, vis dėlto, nėra tokios nuobodžios kaip Lietuvoje. Visų pirma, reikėjo milžiniškų pastangų nesušalti, nes Tarifą, kur ir šiaip visada vėjuota, aplankė super šaltas vėjas, kuris pūtė nuo Atlanto vis stipriau artėjant link miesto. Antra, nuo Alchesiraso kelias pasidaro rimtai vingiuotas, techniškai kyla į viršų ir vėliau leidžiasi, po kaire nuolat matosi prekiniai laivai, einantys per Gibraltarą.

Tomas mėgavosi vien nuo minties, kad vairuos Guzzi, bet Gita nerimavo dėl posūkių ir įkalnių ir jau matė save paguldančią nediduką Ducatį kažkur važiuodama į kalną. Ir su motociklu, ir su nerimu susitvarkė puikiai. Gerai, nes keturių metų laikų kelias - maždaug 500 km atkarpa nuo Mekneso miesto iki Merzūgos per ubanizuotą Maroką su pušų giraitėmis, šaltas Atlaso plynaukštes ir, galiausiai, Saharos dykumos pradžia, kur net ir tokį šaltą ankstyvą pavasarį būna dienų kai temperatūra pakyla iki 35-40 laipsnių.

Aš galvojau apie riziką. Rizikos yra ne tik todėl, kad maršrutas eina per kalnus, keliais, kurių nepažįstame. Labiausiai mane neramino, kad Marokas yra didelis, tik mes to nematome žiūrėdami į Merkatoriaus projekcijų iškraipytą žemėlapį. Tanžere, iš kelto išsistūmę motociklus, mes dar turėjome persiristi per kitus, kiek žemesnius Rifo kalnus ir tik tada pasieksime savo startą. Galiausiai mes turėsime grįžti atgal ir spėti į lėktuvą. Prieš akis buvo beveik 2000 lėtų ir įspūdingų kilometrų.

Dar daugiau: ne kelias yra sunkiausia kelionės dalis, bet santykiai su žmonėmis. Su Tomu ir Gita nesame niekada keliavę kartu. Mano žmona paskutinįkart ilgesnėje kelionėje laikė apglėbusi mano raumeningą  kūną... prieš 10 metų.

Marokas yra toks, kaip ir atsimenu: karštas, dulkėtas, vietomis tiek pilnas žmonių, kad net primena Indiją, kartais - visiškai tuščias, kaip Lietuvos kaimai.

Didesni miestai, pavyzdžiui, Tanžeras, į kurį atplaukėm keltu, išlaižytas ir, rodos, galima vaikščioti su kambarinėmis šlepetėmis, ant kiekvieno žiedo po policininką, kas antrame - jie stovi su radaru ir matuoja greitį; visur lygi graži žalia ką tik nupjauta žolė.

Žmonės visur: einantys pakele, jojantys ant pabalnoto asiliuko, sėdintys ant vidurinės skiriamosios linijos. Asiliukas šiaip kietai, ypač jaunimui, nes gali sau joti ir maigyti telefoną vienu metu.

Aš turėjau rimtų abejonių dėl Šefšaueno, miesto su mėlynais fasadais. Galvojau, kad tai bus tik dar vieni turistų spąstai. Bet klydau - miestas gyvas, pilnas vietinių, medina graži, nors tikrai nebuvome vieninteliai turistai. Bičas, kuris į parkingo aikštelę priėmė mūsų motociklus, iš pradžių kvietęs mus pas save į svečius, kvietimą pamiršo: sutikome jį vedantį ekskursiją trims hipėms, jis tik palinkėjo mums sėkmės gatvės viduryje.

Mūsų tempas buvo lėtas. Pirmą dieną įveikėme apie 160 km. Ir dėl to, kad keliai vingiuoti, nors kartais pavydžiai puikios kokybės, ir dėl to, kad ėmėme tik 11 valandos keltą iš Tarifos. Norėjau pasiekti Meknesą, bet vakare, išvargintiems dulkių, karštos saulės ir vaizdų jau buvo per sunku.

Ir tuomet, kaip įprasta, įvyksta kokia nors kvailystė. Ouarzazate ar Ouazzane? Vienas iš šių miestų yra turistinis berberų miestelis ant upės kranto, kitas - mažas niekad turistų nematęs žemės ūkio regiono centras. Žemėlapyje pavadinimai atrodė vienodai, nors abu šiuos taškus skiria 700 kilometrų. Jau temo, kai apžiūrėjome abi nakvynės vietas Ouazzanėje, bet jų tikrai negalima vadinti viešbučiais. Tiesą sakant, mes sukėlėme ir vietinių nuostabą su savo noru ten nakvoti. Sukaupę paskutines jėgas įveikėme dar 10 kilometrų iki pakelės motelio, pasivadinusio kaip ir kalnai, kuriuos aplenkėme - Motel Rif.

Važiuojant link Mekneso nuo Quazzanės kelias išsitiesina, pasilieka tik smagūs posūkiai geru asfaltu, kartais atsiranda ženklas, kad galima neštis ir 100 km/h. Jeigu ne policija, kuri įsirengusi savo postus visur, kur netingi, būtų galima ir dar paspausti. Vienas kūdas pilka uniforma buvo pasislėpęs net už tokio pat pilkumo elektros stulpo ir iššoko labai netikėtai su fenu. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad šovė ne mus, o už mūsų važiuojančią mašiną.

- O ten ne lietus? - klausia manęs Renata per šalmą.

Lietaus stulpas pakibęs virš kalnų, pučia šaltas vėjas, nors ne toks lietuviškai žvarbus kaip Tarifoje. Temperatūra nukrenta iki 18, vėliau iki 13. Stojam, rengiamės, nors dar prieš gerą pusvalandį buvo taip karšta, kad žmonos valgė ledų. Augalija ir kraštovaizdis pasikeičia labai greitai: rausvos uolos, vienas kitas medis, kartais pušų miškelis ant kokio kalniuko, vėjas košia kiaurai, piemenys su šilčiausiais rūbais. Lietus nueina šonu, bet vienu metu važiuojame šlapiu asfaltu. Vasaros nebėra, čia tik ankstyvas pavasaris.

Kažkur neypatingoje pakelėje artėjant prie Midelto, naktinės stotelės pakeliui į Merzūgą, stabtelėjau, atlenkiau Hondos kojelę ir nušokau padaryti nuotraukos. Nežinau, kas nutiko, gal tas šaltas ir gūsingas vėjas tose plynaukštėse, gal nuovargis, gal nepažiūrėjau, kad motociklas per mažai pasviręs, bet kitą akimirką pajutau, kad Renata svyra į griovį su visu motociklu, šansų išlaikyti - nebėra, motociklą peršokau ir aš. Nesusižeidėme, bet motociklas gulėjo ant grubios suplūktos skaldos pakelėje, ratais į viršų.

Kėlėme visi keturi, apžiūrėjau nuostolius, keli pabraižymai ant plastmasių šen bei ten, nubrozdinta šoninė dėžė. Lempos sveikos, posūkis sveikas, rankos apsauga nelūžo, variklis į akmenis nenutrintas. Nežinau, kaip įvertinti nuostolius, nes didžiausias smūgis yra per pasitikėjimą. Mes dviese, ant sunkaus motociklo kilsime į dar aukštesnius kalnus, važiuosime gilyn į žemyną, į dykumą, kur vairavimo sąlygos dar sudėtingesnės. Motociklui bus viskas gerai, o mums?

Apsistojome netoli Midelto, kažkur rūke matosi snieguotos Atlaso viršūnės. Kambaryje įjungtas šildymas. Jeigu šiandien buvo pavasaris, tai kas laukia toliau? Žiema? Kiek ji tęsis?

Pirmos dalies pabaiga.