Panašu į smėlį - trumpas dokumentinis filmas
Ką reikia paaukoti vardan svajonės - starto Dakaro ralyje?
Vienas iš penkių motociklų mano garaže simboliškai vadinamas Dakaru (BMW F650GS Dakar). Simboliškai, pretenzingai, su pažadu, kad mudu kartu galėtume įveikti sudėtingiausią moto sporto iššūkį ir tuo didžiuotis likusį gyvenimą.
Jis, greičiausiai, sukurtas tokiems bekelės profanams kaip aš. Tiems, kurie išpūtę akis kiekvienų metų pradžioje prilimpa prie ekranų, žiūrėdami į geriausius pasaulyje moto sporto meistrus, keliančius dulkes dykumose. Profanams arba čajnykams, kaip sakytų Mykolas Paulavičius, enduro čempionas ir treneris.
Mano santykis su moto sportu baigėsi vos tik prasidėjęs - užteko vienąkart išginti Dakarą į smėlėtus Nemenčinės miškus prie Vilniaus. Įraudusiais žandais žiūrėdamas į ant šono nučiuožusį simbolį supratau, kad smėlynai ne man, kad ne veltui žmonės sukūrė asfaltą, kad norint mėgautis savo važiavimu smėlyje reikia ilgai treniruotis. Būtų gerai ir šiek tiek talento. Dar geriau, kad nenusisukau sprando.
Nuo to laiko kasmet į sportininkus ant smėlynų žiūriu su dar didesniu susižavėjimu ir pagarba. Ir ne aš vienas. Gali būti, Lietuva yra ne krepšinio, o Dakaro šalis - pagal gyventojų skaičiaus ir lietuviškų ekipažų prie Dakaro starto santykį. 2023-aisiais buvo 7 lietuviški ekipažai iš vos 2,7 mln. valstybės. 2024-ųjų Dakare - dešimt.
Mykolą netikėtai sutikome vienoje moto trasoje prie Vilniaus, kur jis vedė bekelės pamoką savo rėmėjams. Kiekvienam leido pavažiuoti savo ralio motociklu KTM 450 Rally Replica.
Gali pavažiuoti, jeigu nori, - sako jis man savo ramiu, švelniu balsu. Aš mandagiai atsisakiau, žinodamas savo patirtį su moto sportu.
Po kelių savaičių pakvietėme Miką arbatos į Artūro savitarnos garažą. Daugiau nei dešimtmetį vienas svarbiausių Mykolo pragyvenimo šaltinių yra motociklų remontas. Jo pastebėjimai būtų naudingi kuriant naują servisą.
Man jau nusibodo tie remontai, dabar noriu tik važiuoti, - prisipažįsta.
Kaip tu treniruojiesi, juk Lietuvoje nėra dykumų? - paklausiu.
Keturis kartus per savaitę, su treneriu... - pradeda, toliau detaliai vardindamas savo dienotvarkę ir pratimus.
Buvau nustebęs, kiek fiziniam pasiruošimui jis skiria laiko. Nebus fizinio pasiruošimo, nebus ir tinkamos reakcijos ralyje. Ką jau kalbėti apie ištvermę (angl. endurance, iš kur ir sportinio važiavimo stiliaus enduro pavadinimas).
Ne ne, ne sporto salėje, su mocu?
Ant sniego. Nelabai panašu, bet turim ką turim.
Žiūrėkite trumpą dokumentinį filmą
Niekas neleidžia Nidoje ant kopų pasivažinėti, nors enduro treniruotėms būtų pats tas. Kartais išvažiuoja į poligoną. Didžiausia kopų patirtis - varžybose Afrikoje: Fenix Rally Tunise arba Rallye du Maroc, kuris taip pat rengiamas Dakaro organizatorių.
Nepalyginsi su sniegu: Mykolas Afrikos raliuose
Savo ankštame 18m² mūriniame garaže Antakalnyje Mykolas sudėjęs visą savo profesinį gyvenimą: viršutinėje lentynoje - taurės iš sporto varžybų, ant sienų - marškinėliai su logotipais, medaliai, nuotraukos iš dykumų, tarp jų ir didelė fotodrobė iš Dakaro, kuriame jis dalyvavo kaip Tomo Jančio Mediafon T4 bagio mechanikas; įrankių rinkiniai motociklų remontui.
Galėtų, sako, taurėms ir apdovanojimams dar vieną lentyną pakabinti, čia viskas netelpa. Bet nukerta, kad sportininkai nemoka girtis.
Prisėda ant svarbiausio eksponato - ralio motociklo KTM 450 Rally Replica. Dabar jis apklijuotas NordVPN lipdukais, nes vienaragis Nord Security buvo pagrindinis jo remėjas Maroko ralyje.
Mykolas šiaip nėra itin plepus, bet savo garaže valandų valandas galėtų pasakoti istorijas apie kiekvieną suvenyrą - apie smėlio audras Tunise; apie balą, kurioje gulėdamas remontavo tą bagį Dakare; kaip varžybose pats spalvina kelio knygas, kad būtų aiškiau dykumoje...
KTM'as irgi suvenyrinis. Kažkada šis konkretus baikas priklausė daugkartiniam pasaulio ralio čempionui Tobiui Price'ui, tada jį nusipirko Arūnas Gelažnikas ir įveikė savo pirmąjį Dakarą. Motociklo stiklas su Gelažniko parašu spausdintinėmis didžiosiomis raidėmis MYKOLUI dabar taip pat kabo ant sienos.
Reikia ir man važiuoti čempioniškai, - šypteli Mikas, - stengiamės siekti gerų rezultatų, - priduria daugiskaita.
Suvenyrinis motociklas į varžybas dykumoje nekeliauja - dėl logistikos ir fakto, kad reikėtų ir asmeninės mechanikų komandos. Paprasčiau už keliolika tūkstančių išsinuomoti tokį patį su visa mechanikų komanda. Plius, motociklas bus naujesnis ir paruoštas.
Jeigu nori į Dakarą, tai kodėl nevažiuoji? Toks yra labai natūralus klausimas. Motociklininkams ir keturratininkams kartelė yra labai aukšta - organizatoriai reikalauja, kad kiekvienas, norėdamas gauti teisę susimokėti keliasdešimties tūkstančių eurų dalyvavimo mokestį, praeitų ir kvalifikaciją panašiose varžybose Maroke, Tunise ar Abu Dabyje.
Kitaip tariant, organizatoriai nori įsitikinti, kad šviežias nutrūktgalvis motociklininkas nenusisuks sprando. Kone kasmet Dakare žūsta dalyvis, labai dažnai - motociklistas. Pavyzdžiui šiemet praėjus maždaug savaitei po avarijos Saudo Arabijoje ligoninėje mirė ispanas Carlesas Falconas. Tai viena liūdniausių Dakaro statistikų, sąrašas netrumpas ir jame tik mirtys. Traumoms yra kita statistika.
Be to, juk svajonė, kurią kiekvienas jaunuolis susileidžia sau į kraują vos pirmąkart užsėdęs ant motociklo, negali būti labai lengvai pasiekiama. Dakaras yra tarsi brangus golfo klubas, kurio nariai be didelio entuziazmo žiūri į naujokus.
Tikroji Dakaro kaina
— Tai didelis... ir beprasmis žygdarbis, - sako Tomas Čerkasas, savanoris Mykolo komandos vadovas, kai per vieną iš kelių interviu mūsų filmui paklausiau, ką jam pačiam reiškia Dakaras.
Jis vadybininkas, kuris po darbų (o kartais vietoj jų) vogdamas laiką iš šeimos tvarko Dakaro komandos reikalus.
Jiedu su Mykolu susipažino irgi gan atsitiktinai: Tomas ieškojo trenerio prieš savo motokelionę į Sakartvelą. Užduotis Mikui tuo metu buvo išmokyti Tomą motociklizmo tiek, kad šis iš kalnų grįžtų gyvas. Vėliau tame pačiame garaže, kur dabar stovi buvęs Price'o motociklas, abu sutarė, kad Mykolui labai praverstų Tomo patirtis reklamos agentūrose ir startuoliuose.
Tomas yra toks ofisinis bachūras, kuris pats niekad nevažiuotų į Dakarą. Varu nenuvarysi jo į dykumą. Tiesa, jis buvo ten kartą 2022-aisiais, sako, kad pamatė užtektinai, jog galėtų parduoti. Kiti tų metų Dakaro ekspedicijos dalyviai jį vadino keistu, nes jis nesilydydavo iš džiaugsmo pamatęs gyvai kokią nors sporto žvaigždę.
Bet Tomo galvoje sukasi geras kalkuliatorius, pirštai laksto po klaviatūrą ne prasčiau nei enduro čempionų motociklai greičio ruožuose. Jis mano, kad yra labai kilnu padėti sportininkui ir mokytojui - dviejų labiausiai Lietuvoje nuvertintų specialybių atstovui pasiekti savo svajonę. Mykolas moko jaunimą važiuoti enduro motociklais.
Tomo paskaičiavimu Dakarui reikia apie 200 tūkst. eurų. Didesnioji dalis - 120 tūkst. € - kvalifikacijai, dar apie 80 tūkst. € - Dakaro startui.
Prieš kelerius metus Dakaro projekto, kaip jie jį vadina, idėja buvo naiviai inovatyvi - crowdfundingas. Kiekvienas dosnus bičiulis sumeta Mikui kiek gali. Juk visi turime draugų, kurie gali sau leisti skirti tūkstantėlį sportui. Jiems beveik pavyko: Tunise, Fenikso ralyje, kur Mykolas dalyvavo 2022-aisiais, ant KTM'o nebuvo nė vieno rėmėjo lipduko. Retas ir netikėtas faktas komercinėse varžybose.
Tik akivaizdu, kad turtingų draugų sąrašas yra baigtinis. Kiti gali paremti, bet ne 1000€, o 25€ - būtent toks yra naujas asmeninės paramos antirekordas. Bet kokia parama yra parama, žinoma, bet galiausiai komandai teko daryti tai, ką daro visi kiti Dakaro dalyviai (jeigu patys nėra turtingi verslininkai) - kreiptis į verslus, kurie remdami sportą gauna ir mokestinių lengvatų.
Visiems sakau: duokit tiek, kad šiek tiek skaudėtų, nes Dakaro dvasia yra kančia, - sako Tomas.
Iš kairės: 1) Tomas su Mykolu perka ralio motociklą. 2) Greita kavutė pas Roką Šulnių, kuris buvo vienas pirmųjų parėmusių Mykolą
Kiekvienas sportininkas, kaip jis aiškina, turi kone įkurti savo reklamos agentūrą, kuri kurtų pridėtinę vertę rėmėjų verslams. Kuo arčiau atrankinės varžybos, tuo abiejų telefonas karštenis. Kartais į dieną Mykolas paskambina arba parašo dešimtims potencialių rėmėjų.
Žinau, kad kai kurie į Dakarą išvažiavo užstatę savo namus. Čia dalykai apie kuriuos niekas nenori pasakoti. Gėda. - pasakoja Mykolas.
Be to, yra ir nenugalimi iššūkiai, tokie kaip klimato kaita. 2022-aisiais, kai Dakaro projektas buvo labai arti sėkmės, atrankinis ralis Andalūzijoje buvo atšauktas dėl gaisrų regione. Tų pačių metų Fenix ralis prasidėjo kelios savaitės po Putino invazijos. Dažniausias verslininkų klausimas ir dabar yra apie tai: kam remti sportą, jeigu reikia remti Ukrainą.
Dakaro projekto planas - startas 2025-ųjų sausį.
Mykolo istorijos siužetas yra visiška klasika. Herojus, kuris deda visas savo pastangas, daug ko atsisako, kad pasiektų tai, ko kol kas negali gauti. Ji buvo ekranizuota daugybę kartų Holivude, Brodvėjuje, Londono West Ende ir kitur, tokiuose filmuose kaip Rokis (Rocky, 1976), Bilis Eliotas (Billy Elliot, 2000) Spalio dangus (October Sky, 1999) Erelis Edis (Eddie the Eagle, 2016), Atkirtis (Whiplash, 2014) ir daugybėje kitų.
Net ir Dakare tai girdėta. Ieškodamas daugiau foto ir video medžiagos iš Afrikos ralių, aš paskambinau Alexui Lychnarui, operatoriui, kurį samdo RBI Sports, Fenix ralio organizatoriai. Sakau, unikalu, jis treniruojasi ant sniego! O jis: visi vaikinai Fenixo ralyje nori į Dakarą, ir nė vienas neturi pinigų.
Jeigu gyvenimas būtų filmas, tai Mykolas, Tomas ir visi kurie prisideda prie šito Dakaro projekto, yra jo herojai. Net ir filmai turi įvairias pabaigas, mes nežinome, kaip šitas baigsis.
Bet galbūt ir jūs kitomis akimis žiūrėsite Dakaro ralio transliacijas.
Sekite Mykolą Instagrame ir Facebooke.
Ypatinga padėka operatoriui Mariui Šapranauskui, pro kurio akis (o gal tiksliau akį?) pamatėte ir Mykolo istoriją
