Senų motociklų remonto menas

Buvo jau per vėlu. Mano rankos buvo tepaluotos, rūbai darbiniai, vairas nepriveržtas, karbiuratorių sinchronizacija pasimetusi, priekinis ratas nebesisuko taip gerai, kaip man atvažiuojant į Artūro servisą, o aš stovėjau ir žiūrėjau telefoną. Žmona numetė ragelį.

Ne, aš nepamiršau, kad ji buvo užsakiusi restoraną mūsų vestuvių metinių proga, tiesiog buvau per daug optimistiškai nusiteikęs galvodamas, kad kelių varžtų prisukimas negali būti toks ilgas darbas. Pažiūrėjau į laikrodį: 17:20. Visas miestas stovi. Net jei pataikyčiau ant gero taksisto, būtų valanda iki namų tokiuose kamščiuose. Motociklu greičiau, bet dėl palengvėjimo garsiai ir toli pasiunčiau merą. Iš rankos prisukau tuos kelis varžtus. Užsidėjau šalmą ir nelygiai trūkčiodamas tai su vienu, tai su kitu cilindru nėriau tarp eilių.

Šitie motociklai atleidžia daug klaidų, o pavėluoti į vakarienę – jau tarptautinis skandalas.

Koridoriuje sklandė kvepalai. Mano žmona nežiūrėjo į mane, prilipusi prie veidrodžio dėjo paskutinius blakstienų štrichus. Įkvėpiau...

Turėtum nusipirkti normalų motociklą, – ištarė ji ramiu tonu.

Iškvėpiau. Linktelėjau. Ji, kaip visada, buvo teisi.

GERI

Šis BMW atsirado mano garaže tarp kitų senų motociklų prieš keletą metų, dar prieš McGregoro ir Charley Boormano kelionę po Europą senais motociklais (1974 Moto Guzzi Eldorado 850 ir BMW R75/5). BMW forumuose žmonės kalba, kad orinukų kainos jau kyla, ypač gerai prižiūrėtų. Nors, tiesą sakant, manau, kad kainas kelia ne įžymybių įtaka, bet patikimumas, paprasta mechanika ir... sentimentai.

Vieną gražią lietuviškos vasaros dieną, bičiulio paprašytas duoti pavažiuoti iki bažnyčios, buvau įtikintas, kad tokio BMW konservavimas garaže yra nusikaltimas.

Stengiausi pakeisti savo elgesį: nauji tepalai, technikinė, keletas pasivažinėjimų ir nedidelių kelionių. Viena jų – su mano senu BMW ir Styvo senu Moto Guzzi 850 T3, kurį jis taip pat atsivežė į Lietuvą iš Amerikos – kaip Long Way Home seriale. Geros idėjos ateina keliems žmonėms vienu metu.

BMW R75/7 yra šaunus motociklas net ir šiuolaikiniame spalvoto plastiko ir lėtų androidinių prietaisų skydelių kontekste. Kažkas jame yra netikėto: traukia sklandžiai ir su didele jėga, važiuoja tyliau ir minkščiau, nei tikiesi iš senos technikos. Ir motociklas, ir motociklininkas ant jo atrodo gerai, net jei rankos po valandos prisimena, kad vairo kampas tik iš pažiūros atrodo tobulas.

Remontas ir priežiūra nėra problema. Veikia net keletas gerų parduotuvių, kur yra ne tik naujų originalių dalių (bayermotor.de), bet ir patobulintų (siebenrock.com). Yra pilnas techninis aprašymas, kur dokumentuota, kaip stipriai užsukti kiekvieną, net ir mažiausią, varžtą (iš bendruomenės entuziazmo išlaikoma Snowbum Biblija, taip pat The BMW Guy Youtube kanalas).

BLOGI

Kita vertus, tai senas motociklas su visomis šio fakto pasekmėmis. Gera iliustracija yra priekiniai vieno disko ATE stabdžiai su po baku paslėptu pagrindiniu cilindru ir plaukiojančiu suportu: turiu nuolat būti budrus, nes stabdyti reikia anksčiau ir būtinai pilna jėga abiem stabdžiais (galinis paprastas būgnas). Pasaulis nuėjo labai toli nuo pirmųjų hidraulinių stabdžių. Amerikoje yra vienas vaikinas, kuris siūlo patobulinimą, bet tai ir kainuoja nevaikiškai, ir reikia negrįžtamai apipjaustyti keletą dalių.

Laikas daro savo net ir toms dalims, kurios nėra technologiškai pasenusios: plastikai trapūs, laidai ir riebokšliai kietėja, elektrinius kontaktus ėda korozija, o viską, kas iš metalo – rūdys, nes jos niekad nemiega.

Detalės yra brangios, kai kurios net labai. Remontą atidėliojau, kaip ir dera – iki sezono pradžios, kai tai daryti yra mažiausiai patogu ir mažiausiai norisi. Bet užtat visą žiemą kantriai ir skrupulingai kroviau detales į virtualius krepšelius internetinėse parduotuvėse. Tada prieš užsakydamas turėjau išmesti gal 60%, nes už tokią sumą būčiau pusę tokio motociklo nusipirkęs.

BJAURŪS

Sakysit – viskas normalu, naujų motociklų detalės dar brangesnės. Tačiau yra vienas mažas niuansas – kiekvienas motociklas turi savo asmeninę istoriją ir, norime mes to, ar ne, jie buvo ir naudojami, ir išnaudojami per tuos ilgus dešimtmečius. Žinoma, ieškome tokio, kurį turėjo tik vienas skrupulingas savininkas, kasmet veždamas į aptarnavimą autorizuotame servise net ir tada, kai per metus nepadarydavo nė vieno kilometro. Dar geriau, kad tą motociklą pardavinėtų ne pats savininkas, o jo našlė žmona už keturiskart mažesnę kainą.

Būna ir taip, bet turite sutikti, kad tai loterija. Ir šįkart aš toje loterijoje nelaimėjau, arba bent jau tikrai ne aukso puodą.

Detaliai susirašiau visas bėdas per trumpą pasivėžinimą Vokietijoje ir kai kelios dėžės detalių jau buvo vietoje, maniau, bus savaitė ar daugių daugiausiai dvi, po darbų, ramiai: atsuki, pakeiti, priverži, važiuoji.

Kuo daugiau ardžiau, tuo didesnis nervas mane ėmė. Cilindrų nuėmimo procedūra, kad pakeisčiau tarpinę, net negalėjo prasidėti, nes duslintuvai buvo prirūdiję ir prikepę. Net nulaužiau vieną varžtą. Tik mokomuosiuose YouTube filmuose viskas įvyksta per tris minutes.

superfano kaklaskarė

Paprašėme italų moto aprangos kūrėjų HOLY FREEDOM sukurti Rūdys niekad nemiega kaklaskarę. Turime labai ribotą skaičių su mūsų logotipu.

Paremkite Rūdis už 29€ ir gaukite itališką superfano kaklaskarę!

SUŽINOTI DAUGIAU

Pirmąją tarpinę – tarp dangtelio ir galvos – kažkoks genijus buvo priklijavęs silikonu iš abiejų pusių. Tarpinė, žinoma, plyšo skersai ir pusę dienos gramdžiau jos fosilijas nuo metalo. Kita tarpinė, kuri, buvau įsitikinęs, leidžia tepalą, pasirodo... net neegzistavo. Ir neturėjo egzistuoti – BMW taip preciziškai sušlifavo paviršius, kad viską sujungė metalas į metalą. Ir – ironijos viršūnė – būtent ten niekas ir nevarvėjo. Dabar didžiausias įtarimas krinta ant pagrindinio riebokšlio, esančio tarp variklio bloko ir smagračio. O tam – nieko tokio – reikia išardyti pusę motociklo. Motociklizmas moko anatomijos.

Pastangos sustabdyti lašantį benziną iš kairio karbiuratoriaus – to, kuris laša tik tada, kai motociklas stovi, o aš neužsuku kranelių (yra du!)– irgi nuėjo šuniui ant uodegos. Išardžiau, išmazgojau, pakeičiau visas gumeles, prapūčiau kanalus. Nelaša. Didžiuodamasis palikau motociklą prie parduotuvės su demonstratyviai atsuktais kraneliais. Grįžęs radau tai, ko giliai širdyje tikėjausi nepamatyti – nedidelę, bet iškalbingą benzino balą. Apsidairiau ir tyliai, bet labai greitai atsitraukiau nuo mėlynai geltonos nesėkmės liudininkės.

Ne viskas taip blogai, žinoma – naujas elektroninis degimas veikia be priekaištų, net iš antro karto pataikiau parinkti tikrai smagią degimo kreivę. O subalansuoti karbiuratoriai traukia taip, lyg motociklas būtų ne penkiasdešimties, o penkerių.

Tą dieną, kai vos neįsivėliau į šeimyninę krizę, turėjau dar vieną svarbų tikslą: pasikeisti siaurą, žemą siaurą vairą į kiek aukštesnį. Viskas, aišku, ėjosi lėčiau nei planavau. Kaip visada. Vairas tiko, trosai – irgi, buvau juos pasiruošęs iš anksto, jausdamas, kad čia bent vieną kartą galiu būti gudresnis už aplinkybes. Bet laidai... laidai, einantys tiesiai į žibinto korpusą – per trumpi. Lyg BMW inžinieriai būtų galvoję, kad niekas niekada nesugalvos keisti to vairo, tik vaikščios aplink ir grožėsis originalu.

Buvo galima kirpti, lituoti, dar kažką burti... Ir tada, tose stresuotose gatvėse prie nesureguliuotų šviesoforų pukšint tai ant vieno, tai ant kito cilindro man pagaliau dašuto, kad viską darau ne taip. Per daug skubu ten, kur turėtų būti terapija. Noriu viską kuo greičiau užbaigti, nors pats procesas yra svarbiau. Pakeiti žvakes, išvažiuoji į testdraivą ir mintiji, ar traukia geriau. Arba rodai bičiuliams tuos D dydžio cilindrus, pasakoji, kaip anuomet inžinieriai viską protingai ir patogiai padarė.

Sutvarkysiu, bet dedlainų. Jų ir taip užtenka.

Žinot, niekas taip neugdo pasitikėjimo savimi, kaip sėkmingai išrinktas, sutvarkytas ir vėl surinktas motociklas. Net jeigu jis užsiveda iš pirmo karto. Tik pagalvokit – metų metus stovėjęs garaže, ėstas rūdžių, laiko, praeities „meistrų“ kūrybos ir kitų gremlinų... vis tiek sugrįžta į kelią. Jei jis gali – gal ir tu gali.

Nuoširdžiai – manau, kad kiekvienas turėtų nusipirkti ką nors tokio seno ir estetiško: BMW R serija, Honda CB750, Moto Guzzi Le Mans, Laverda... Ne dėl investicijos, ne dėl mados, o tam, kad bent kartą gyvenime galėtų su pasididžiavimu pasakyti: Taip, aš sutvarkiau pats.

Ir dar truputį keiktis, kai liks kelios tarpinės be aiškios paskirties. Padeda, kai nusikeiki.