Sugrįžimas į Svilengradą
Už Svilengrado – Turkija, o piečiau, už upės – Graikija. Žmonės šituose kraštuose save vadina trakais.
Pasitampėm su Artūru po oro uostus. Ir Sofija, ir Vilnius yra panašaus lygio kaimai, tiesioginių skrydžių nėra. Iš Frankfurto oro uosto pasiėmėm traukinuką iki miesto centro, papietavom, alaus, paslampinėjom. Kelionė motociklais prasideda lėktuvuose.
Vienintelis minusas tokios trumpos ekskursijos į Frankfurtą, kad vėl grįžus reikėjo pereiti pilną patikrą oro uoste. Ten visiems labai parūpo koks pas mane dronas supakuotas, išėmė, pačiupinėjo ir paklausė, kiek kainuoja. Aš suprantu, kad tai normalus klausimas, bet nesitikėjau jo išgirsti Vokietijos oro uoste. Apie droną nieko nežinau, tik dabar jau iš patirties žinau, kad Jägermeisteris Frankfurto oro uoste kainuoja 14,50. Litras. VNO buvo brangiau.
Naktį Sofijoje užsipildėm visus dokumentus mašinos nuomai, kas mums po visos dienos oro uostuose, užtruko, atrodo, amžinai. Davarėm iki tokio fūristų motelio, kur girdisi malonus autostrados ošimas.
Artūras prisiminė, kad nepasiėmė vairuotojo pažymėjimo, bet galiausiai aptarėm, kad visas teises jam garantuoja Europos Sąjunga. Toks argumentas, sakyčiau, ant čiuriko, nes Europos Sąjunga kažkuriuo metu jam gali priminti ir apie pareigas.
Iki Svilengrado, kur mūsų motociklai, liko 200 kilometrų. Mano Dakaras stovi supakuotas toje pačioje vietoje nuo gegužės pabaigos, po kelionės Turkijoje. Aš taip jo ir nepasiėmiau tikėdamasis, o vėliau ir planuodamas, sugrįžti. Artūro Honda NC750X su automatine greičių dėže ir naujom Heidenau padangom atvyko prieš kelias dienas.
Už Svilengrado – Turkija, arba piečiau, už upės – Graikija. Žmonės šituose kraštuose save vadina trakais.
