Čilė - Argentina - Bolivija. IV dalis: kai tenka riedėti solo
Avarija, bendražygių skyrybos, gamtos grožio suvokimą ištaškęs kelias ir rome išmirkyta motociklininko striukė.
Daugiau nuotykių Pietų Amerikoje rasite čia:
Rimantas Vančys
Rimantas Vančys
Kažin, kiek žmonių mieliau rinktųsi keliauti vieni, o ne su kompanija? Retas ir dažniausiai aplinkybių verčiamas. Mes, Rimas ir Doncė, ne kartą esame kalbėję ta tema prieš kelionę į Pietų Ameriką ir abiejų nuomonės sutapo: kai nėra su kuo dalintis įspūdžiais, prarandama pusė kelionės malonumų.
Visgi net ir važiuodamas kompanijoje beveik visą dieną praleidi šalme vienas, atskirtas nuo bendražygių (ypač jeigu neimi interkomo, o mes specialiai neėmėm). Tada esi dėkingas likimui, jeigu kyla kokių nors įdomesnių minčių, o dar geriau - nekyla jokių. Kur kas mažiau pasiseka, jeigu galvoje visai dienai užstringa kokia imbeciliška melodija.
Galbūt labiausiai pasiseka (arba blogiausia, kas gali nutikti), jeigu kelias ir aplinka sukelia smegenų chemiją į tokias aukštumas, kokiose ši dar nėra buvusi. Ir jeigu nėra su kuo tais pojūčiais pasidalinti, belieka tik rėkti į šalmą nuo įspūdžių pertekliaus, trintis ant sėdynės, stipriau gniaužti motociklo rankenas prakaituotais delnais ar kurti eiles - kiekvienam savo.
Ne kartą Pietų Amerikos keliuose vienas kitą vijomės, lygiavomės, lenkėme, mojavome rankomis, kratėme šalmais ir visokiais kitokiais ženklais stengėmės perduoti vienas kitam žinutes apie poreikius, tokius kaip degalai, maistas ar įspūdžius. Pvz.; plačiai atmetama ranka į bet kurį šoną mūsų atveju reiškė: nu, tu tik pažiūrėk į šituos stebuklus!; arba kairė ranka ant šalmo galvą kraipant į šalis - žinok, man nesuvokiama, kad tokie dalykai egzistuoja... Šita pantomima sudaro nemenką dalį kelionės grožio.
Tad štai dalis vienos dienos įspūdžių buvo: tu tik pažiūrėk! Tik nebuvo kam parodyti, nes šiandien pirmą kartą išsiskyrėme. O nutiko štai kas.
5 diena. Argentina. Santa Maria - Salta
Doncė kažkodėl prastai išsimiegojo ir nuo ryto jautėsi vangus. Tuo tarpu Rimas išsimiegojo puikiai kaip niekad Pietų Amerikoje, bet vos tik išvažiavęs iš miestelio išdžiūvusia upės vaga paguldė motociklą ant šono. Rimas, aišku, turi tam puikų pasiteisinimą:
Štai kas būna, kai pripranti prie sėdėjimo ant 120AG be jokios elektronikos, o tada važiuoji kur papuola ant dvigubai silpnesnio motociklo su aktyvuotais įvairiais antipraslydimais. Iki šiol nebuvo poreikio aiškintis, kaip išjungti traukos sistemą - tą elektroniką, kuri nusprendžia, kad ratui prasikasus reiškia per daug galios, todėl vienintelė išeitis - gesti. Iš išdžiūvusios upės vagos išvažiavome į suplūktos žemės ir purvo keliuką, kuris kilo į asfaltą. Įkalnėje sustojau, nes reikėjo sukti į dešinę. Pradėjau judėti. Daviau gazo tiek, kiek ranka įpratusi sukti savam motociklui tokioj padėty, bet per mažai šitai priemonei su aktyvuota traukos sistema. Motociklas šiek tiek pajudėjo, ratas slystelėjo ir už mane buvo nuspręsta, kad nemoku važiuoti taip, kaip sugalvojo inžineriai. Traukos sistema įsijungė, aparatūra prigeso būtent toje vietoje, kur dešinė koja jau nebesiekė žemės dėl įkalnės. O kai koja galiausiai pasiekė žemę, buvo per vėlu. Nebe tokie tvirti kaip paauglystėje raumenys neišlaikė nesveikai didelės palyginti, pvz., su ekvivalentiškos kubatūros 1989 ,,Honda NX650” masės. Kas nutiko po to, žinau tik aš, senas hipis, padėjęs man atkelti motociklą, ir jo kompanijonė, toliau rūkanti medžio pavėsyje. Tuo metu Doncė, tą dieną užėmęs vedlio pareigas, buvo jau beveik už kilometro. Pasekmės - įlenkta ir subraižyta dėžė, palenkta variklio apsauga, per kelis milimetrus žemyn palinkęs vairas - užgauta savimeilė ir kuriam laikui sugadinta nuotaika. Buvau pasiryžęs ištuštinti kreditinę kortelę ir sutvarkyti motociklą: atstatyti viską į vietas artimiausiame mieste, nes dabar jau ir vairavimo pozicija atrodo pasikeitė, ir šiaip nesmagu. Bet vėliau prie staliuko indėnų miesto griuvėsiuose glostydamas savo naują draugę - lamą Doncė priminė, kiek mes susimokėjome už motociklų nuomą, ir kad jis pats asmeniškai važinėjo su vienu žemesniu apehangeriu N metų be jokių problemų. Šiek tiek apsiraminau.
Nuotaiką pakėlė šalikelėje rastas grifų draskomas asilo lavonėlis. Grifus nubaidėme, kad dvėselėną galėtumėme apžiūrėti iš arčiau. O galutinai diena pagerėjo dėka tų asfalte išskaptuotų kelių metrų ilgio įrantų kalnų vandeniui nutekėti. Į juos smagiausia įvažiuoti apie 110 km/h. Prie naujo vienos vairo pusės aukščio pripratau per gerą valandą. Vėliau pradėjau įtarti, kad vairas net nebuvo palinkęs.
Seni gaučai, eiklūs palaidi žirgai, indėnų miesto griuvėsiai, lamos, kalnai, vynuogynai, tiesiosios, karštis, posūkiai - tokia trasa mus vedė tolyn į šiaurę, Atakamos dykumos link.
Pasukę iš eilinio vingio pamatėme tolumoje vidury kelio stūksančią raudoną uolą. Tai buvo viena įspūdingiausių gamtos konstrukcijų iki šio momento. Nestoti negalėjome, o sustoję pradėjome tyrinėti apylinkes.
Visgi Doncė, vis dar negalintis atsikratyti prasto miego pasekmių, norėjo kuo greičiau patekti į viešbutį. Rimas tuo tarpu norėjo pafilmuoti apylinkes dronu. Ankstesnėse kelionėse ne kartą yra nutikę, kad jeigu nuomonės nesutampa, nė vienas per kančią nieko nedarome (sveikas požiūris į aplinkybes). Todėl pasidalinome vandeniu ir susitarėme susitikti viešbutyje, kurį susiradome dar per pusryčius. Įvyko skyrybos.
Doncė pajudėjo. Čia buvo vartai į Quebrada de Cafayate - Kafajatės kvebradą, kanjoną, tarpeklį.
Kafajatės kvebrada
Puikus asfaltas vedė per vieną įspūdingiausių visoje Argentinoje uolų darinių. Jų formos, spalvos, faktūra, dydžiai, išdėstymas tikriausiai aprašomi vadovėliuose. Nors vingiuoti keliai Doncei apskritai labai primena sunkią darbo dieną, visgi, šitas kelias ir šitos apylinkės šiek tiek prablaškė ne kokios nakties pasekmes. Jis net stojo ir bandė fotografuoti aplinką, nors puikiai suprato, kad niekaip neįstengs perteikti įspūdžio.
Tuo tarpu Kafajatės kvebrados pradžioje Rimą iš koto vertė vėjas, todėl visi planai pakelti į dangų droną buvo nupūsti. Po geros valandos, susipakavęs daiktus ir prasiskverbęs pro vokiečių turistų būrelį, jis irgi šoko ant motociklo bei pradėjo vytis Doncę. Rimas spaudė kaip lenktynėse. Tačiau vaizdai jį išsprogdino gabalais ir atgal sulipdė jau šiek tiek kitokį - lėtesnį.
Iš Rimo užrašų:
Iš pradžių lėkiau, kad pasivyčiau Doncę, bet paskui greitis vis lėtėjo ir lėtėjo, nes tarp paaikčiojimų iš nuostabos susiformavo klausimas: gal aš durnas? Kodėl aš vaidinu sportininką gražiausiame kokį tik esu matęs kelyje? Gal kiek per vėlai, bet galiausiai riedėjau ant 60km/h ir iš visų plaučių giedojau Hendelio "Aleliują". Prisiminiau vasaras kaime, kur vaikystėje skaitydavome nuotykių knygas ir žiūrėdavome nuotykių filmus įsivaizduodami tolimus kraštus. Matomo paveiksliuko sukelta nostalgija tvojo visa savo galia, susimaišė su grynu oru bei apylinkių vaizdais ir tas mišinys, suspaustas kaukolėje, kažkuriuo momentu išsitaškė visa emocijų lavina. Kalnai, uolos, tarpekliai, kanjonai, upėse vandenį geriantys laukiniai arkliai, indėnai, grifai, ereliai, kondorai - Argentina deliverina su kaupu.
Tai buvo atkarpa, kurioje norėjosi rodyti vienas kitam ženklus važiuojant, stoti beveik ant kiekvieno kampo ir bandyti ne visai rišliai išreikšti susikaupusias emocijas ir pojūčius. Norėjosi ir krykštauti, ir atsisėdus ant kelio krašto tylėti užvertus galvas į vis aukščiau kylantį kondorą, kartas nuo karto be žodžių susižvalgant, nes viskas abiem ir taip aišku. Bet važiavom atskirai.
Iš kalnų, uolų, tarpeklių ir kanjonų asfaltas galiausiai išvedė į maloniai pietinę Europą primenantį dviejų juostų kelią su ilgais greitais posūkiais, iš abiejų pusių apaugusį vešlia žalia augmenija. Skirtumas tik tas, kad čia augmenija apraizgiusi ir elektros laidus. Fast forward ir abu susitikę viešbuty šypsodamiesi sutarėme, kad mažiausiai vienam iš mudviejų tai buvo kiečiausias kada nors patirtas kelias ir tas kelias vedė per Quebrada de Cafayate. Gal ir gerai kartais pasivažinėti vienam ir susidurti su gamtos didybe bei pajusti šiek tiek pagarbos motušei Žemei. Beje, prancūzų šeima, kurią susitikome kitą dieną Argentinos druskožemyje, tokios prabangos kaip mudu, negali sau leisti.
Štai kokią sakmę apie tos dienos nuotykius išspaudė Donatas:
Šiandien, iš dykynių su gaišenomis, kelias atvedė į nelietuviškų mastelių vynuogynus, o dar vėliau - į kalnus. Kad ir kiek čia važiavome kalnais ir priekalnėm, jie vistiek pribloškia.
Argentina. Salta - Susques
Šioje atkarpoje susitinkame prancūzų šeimyną, planuojančią keliauti metus. Doncė dėžėje su moto striuke išlieja romą ir dėl to labai nemalonu, nes lieka mažiau romo. Rimas bando palipti aukščiau negu 4170 metrai bet gauna pompą ir apsiramina. Pasiekiame paskutinį padoresnį miesteliūkštį Argentinoje prieš sugrįždami į Čilę.
Tačiau pradėkime nuo ryto regiono sostinėje Saltoje, kur nakvojome labai neblogame viešbutyje. Dienos pradžią sunku apibūdinti geriau, negu tai padarė Donatas savo užrašuose:
Po nakvynių mažuose hosteliuose (kitokių nelabai ir buvo, nes važiavom per mažus indėnų miestelius ir kaimelius), regiono sostinėje Saltoje pasiėmėme normalų viešbutį. Trys žvaigždutės, 700 metrų nuo miesto centro. Bet ir jame iš ryto dingo šaltas vanduo. O tai reiškia, kad ne tik nėra dušo, bet ir vanduo šikinyke nenusileidžia. Ir visa tai paaiškėja, kai jau būni padaręs kai ką į tą šikinyką. Per pusryčius užsibukint sekančią nakvynę nepavyksta - pasienio miestelio viešbučiai interneto svetainių neturi, o į skambučius neatsako. Jų vertinimas Google svyruoja nuo “don’t go to this place” iki “decent”. Galvojame važiuot neužsisakę iš anksto ir belstis į duris vietoje, bet vienas iš kažkelinto karto atsiliepia telefonu ir pažada kambarį.
Išsidanginę iš miesto važiavome kol kas nuobodžiausia atkarpa iki šiol. Net vaivorykštiniai kalnai nepadarė įspūdžio, nes abu nutarėme, kad per pirmąsias tris dienas matėme įspūdingesnių.
Reikalai pasitaisė, kai pradėjome kilti į Cuesta de Lipan perėją ir netrukus atsidūrėme keturių kilometrų aukštyje esančioje Abra de Potrerillos (4170m). Čia, aišku, stojom fotografuotis. Niekada tokiame aukštyje nebuvęs Rimas nusprendė, kad gali daugiau ir ristele pasileido įkalnėn. Užteko keliasdešimties metrų, kad keturiasdešimtmetis jaunuolis susirietęs gaudytų orą. Šiaip tokiame aukštyje net pakėlus rankas dedantis šalmą pradėdavo trūkti oro. Tai nuo to laiko stengėmės kuo mažiau judinti galūnes.
Po to aukštikalnės, o tada - Salinas Grandes - didieji Argentinos druskožemiai. Nėra jie tokie balti kaip gražiuose paveiksliukuose iš Google, bet įspūdžio nuo to ne mažiau. Čia ir susitikome prancūzų šeimą. Tėvas, motina ir trys dukros. Jie neturi tokios prabangos kaip mudu kelionėje išsiskirti ir pabūti vieni, kad galėtų be trukdžių medituoti apie gyvenimą, planetą ir visatą.
Iš Donato užrašų:
Sustoję Salinas Grandes sutinkame Batistą iš Prancūzijos su šeima. Jis, žmona ir trys dukterys (9, 11 ir 13 metų) važiuoja metus truksiančią kelionę nuo Ušuajos pačiuose pietuose iki Aliaskos pačioje šiaurėje. 60 000 - 70 000 km, sako Batistas. Per pandemiją nusipirko Land Roverį, vėliau būdą jam, kurioje gali nakvot penkiese. Planavo trumpas išvykas savaitgaliais ir ilgesnes - savaitės ar poros - į Maroką, galbūt Egiptą. Bet tada Batistui šovė mintis pavaryt toliau. Pasiūlė žmonai. Ta sutiko. Tad susirinko dukras iš mokyklos ir patraukė į kelią. Važiuoja pustrečio mėnesio. Tvarkoj, sakau, bet kaip su mergaičių mokslu? Aš mokytojas, sako Batistas. Supranti, aiškina, Prancūzijoj vidurinis mokslas privalomas, bet mes ne Prancūzijos teritorijoj, tai mums jos įstatymai negalioja. Tvarkoj, sakau, bet kaip bus kai grįšit po metų - jos eis į tą pačią klasę iš kurios įvažiavo? Ne, sako Batistas, tikimės, kad jas priims į aukštesnę. Ai, susigaudau, tai jos išlaikys kažkokį testą ir viskas? Nebutinai, sako, galbūt mums užteks papasakot, kad buvome išvykę į kelionę.
Aišku, gal Batistas ir negali pabūti vienas, bet gali dalintis džiaugsmais, vargais ir nakvynės plotu su artimiausiais žmonėmis, o ne su kažkokiu nesiskutusiu, kartais net nesipraususiu pusamžiu motociklininku. Trumpai tariant, kelionės solo ir kelionės su šeima turi savų pliusų ir minusų.
Šioje Argentinos druskų dykynėje kasamos natrio ir kalio druskos, išgaunamas ličio sūrymas. Ir čia mes padarėme klaidą. Nors į biudžetus ir tilpome, bet pagailėjome po penkiolika eurų už įvažiavimą motociklais į druskožemius ir druskos kasyklas. Sakėme pamatysime geresnių vaizdų Ujunio druskos dykynėje Bolivijoje. O visgi reikėjo negailėti.
Salinas Grandes košia nuolatinis vėjas. O važiuojant toliau ėmė darytis visai šalta, nes vėl kilome aukštyn ir diena jau ėjo vakarop. Stojome apsirengti ir čia nutiko savotiška tragikomedija.
Iš Donato užrašų:
Siekiu pasiimt storosios moto striukes ir suprantu, kad ji iki pusės permirkusi romu (turim nusipirkę vidinei dezinfekcijai po vietinio maisto), nes bevažiuojant butelis atsisuko. Rimą ištinka ilgas juoko priepuolis. Keikdamasis išiminėju sušlapusį šiltą pamušalą, o kas liko velkuosi ant džinsinės moto striukės. Ne ką šilčiau, bet vėjas neprapučia.
Kad ir kaip nemalonu, visgi teko susitaikyti su realybe: romo dezinfekcijai liko kur kas mažiau negu norėtųsi.
Dienos pabaigoje atsidurėme 3500 m aukštyje ir įveikę vieną posūkį patekome į kažkokią Bredberišką paralelinių pasaulių sandūrą. Vienoje kelio pusėje žalio slėnio dugnu ramiai tekėjo lėta upė, šalia saulės atokaitoje ganėsi lamos, dunksojo griuvėsiai, prie jų - aptvaras gyvuliukams. Idilė.
Pasukus galvą į kitą pusę - kita planeta, kurioje vyksta žūtbūtinė civilizacijos forposto kova su atšiauriomis gamtos sąlygomis - Marso kanjonuose įsispraudusi atokiausia, kokią tik teko matyti, gyvenvietė, nuolatos paskendusi dulkių audros kamuoliuose.
Tas civilizacijos forpostas ir buvo mūsų galutinis šios dienos tikslas - Suskesas - aukščiausiai esanti Argentinos gyvenvietė, pasiekiama grįstu keliu. Čia vėjo daug, interneto ryšys prastas, o temperatūra atvykus tik +14C, kas, pasirodo, dar labai neblogai.
Iš Doncės dienoraščio:
Esam apie tris kilometrus virš jūros lygio, saulė plieskia pro išretėjusį orą, termometras rodo +14. Atvažiuojam į Pastos Chicos - paskutinį viešbutį-barą prieš Čilę ir Atakamos dykumą. Draugiška moterytė nulupa daugiau negu vidutiniškai mes įpratę mokėt už tokio lygio nakvynę.
Naktį miegoti itin šalta nebuvo, nes turėjome tokius storus užklotus, kurie labai greitai įsielektrindavo. Visiškoje tamsoje braukiant per tokį užklotą ranka matėsi daug mažų iškrovų. Tarsi realiai žaibuotų.
Kelis kartus Rimas atsibudo dėl smarkiai pagilėjusio ir padažnėjusio kvėpavimo. Gal dėl kažkiek praretėjusio deguonies, o gal miegoti nedavė šeštasis jausmas dėl rytojaus.
Iki Čilės sienos liko 116 km ir mes, kaip paaiškėjo kitą dieną, juos važiuosime kur kas ilgiau negu planavome.
5 dienos statistika: Santa Maria - Salta
Trukmė: ∼5 val.
Vidutinis V: 53-57 km/h.
Pietūs dviems prie Quilmes miesto griuvėsių: 8€. Valgėm vietinius čeburekus ir kibinus užsigerdami koka kola.
Dienos degalai dviem motociklams: 12€.
Nakvynė su pusryčiais Saltoje (kiek mažesnis miestas už Vilnių): 70€.
Vakarienė dviems Salta mieste: 58€.
Vakarieniauti išsiruošėme į Saltos centrą. Užsisakėme porciją mėsos dviem. Atnešė tiek, kad visko neįveikėme. Sėdėjome lauke, tad teko gintis nuo retkarčiais praeinančių ir maisto likučių prašančių vietinių. Kai priėjo vyras su 5-6 metų vaiku, neatlaikėme ir mostelėjome, kad paimtų kas likę lėkštėje. Tėvas, ne daugiau kaip 30-ies metų, staigiai ranka iš bliūdo išžvejojo bulvytes ir likusį mėsgalį, susimetė viską į dėžutę, kurią padeda klientams po kojomis, kai gatvėje valo batus ir nuėjo su jam į marškinėlius įsikibusiu sūnumi.
Kitos išlaidos: Įėjimas į indėnų miesto griuvėsius dviems 5€. Grandinės tepalas 8€.
6 dienos statistika: Salta - Susques
Trukmė: ∼ 5:25 val.
Vidutinis V: 55 km/h.
Pietūs dviems pakelėj: 9€. Valgėm vietinius čeburekus ir kibinus užsigerdami vandeniu.
Dienos degalai dviem motociklams: 20€.
Nakvynė su pusryčiais Pastos Chicos viešbuty prie Suskeso (Daugų dydžio miestelis): 45€.
Vakarienė dviems nakvynės vietoje: 33€.
Suvalgę po karbonadą ir atsigėrę alaus, už lango staugiant vėjams, nuslinkome į savo kambarį. Šitą šaltą skylę vakarais sušildo nebent iš kažkur suvažiuojančių darbininkų cigarečių žiburiukai. Nežinodami, ko tikėtis iš tų darbininkų, bandėme užsirakinti, bet nesėkmingai. Spyna paprasčiausiai neveikė. Teko susikonstruoti savo užraktą… Gavosi puikiai.
Prenumeruokite ir laukite tęsinio
Jeigu skiriate gazą nuo stabdžio, sugebėsite ir šitai: įrašykite savo pašto adresą; ten ateis nuoroda, paspauskite ją užtikrintai. Skaitykite toliau. Būkite laimingi.
Kartais gali taip nutikti, kad laiškas nueis į šlamštą arba reklamos skyrių - ištraukite jį iš ten.
Jums nieko nekainuos nei dabar, nei ateityje.
