Iš Svilengrado į Aleksandrupolį, tada grapa Ksantėje
Graikija atrodo kaip Amerika iš festivalinių filmų. Tušti keliai su aptrupėjusiu asfaltu, saulės išblukinti ženklai, su kulkų skylėmis.
Kai sustojom prie garažo Svilengrade jau kepino. Dieną žadėjo +27, gal tiek nebuvo, bet pakankamai, kad suabejotum, ar jau ruduo šitose platumose.
Danieliui nupirkom viskio, atseit už tai, kad sekmadienį atidarė garažą, net nebandė atsikalbėti, neva nereikia ar kažką. Kai atvažiavo uždaryti, toks jausmas, kad namie jau buvo atsidaręs, sekmadienis vis dėlto. Kol susipakavom jau šutino taip, kad reikėjo slėptis garaže. Artūras vis piktėjo, nes alkanas, todėl įšovėm vištienos buljono ir po visą krūtinėlę geriausioje Svilengrado kavinėje.
Užpildyti Covid-19 dokumentus į Graikiją užtruko gal valandą, o mergaitė ant sienos tą kodą nuskenavo su tokiu abejingumu, kad net paėmė pyktis.
Graikija atrodo kaip Amerika iš festivalinių filmų. Tušti keliai su aptrupėjusiu asfaltu, saulės išblukinti ženklai, su kulkų skylėmis.
Tik įvažiavęs supratau, kad man reikia degalinės, galiu nuvažiuoti gal kokį 50km. Degalinėse pro kolonėles auga medžiai. Net ir tada kai jos veikė, pildavo tik dyzelį į traktorius. Dabar kaimai kaip evakuoti, gal dėl to kad sekmadienis. Dar reikia vandens, nes karšta ir neturim. Viena boba mus pasiuntė, kita aiškino, kad neturi raktų. Vienoj degalinėje Artūras randa savo svajonių mašiną, sako jam labai į Kintus tiks, kur jis nusipirko butą.
Nusukę nuo savo kelio randam tokią vietą, kur perpus baras, perpus degalinė. Ta pati senė man įpylė benzino (litras 1.70 EUR) ir alaus vietoj vandens prie plastmasinių staliukų. Trys diedukai be dantų labai domėjosi iš kur mes, be šansų paaiškinti, nes ne tik kad nekalba jokia kita kalba, bet dar ir nedagirdi.
150 kilometrų iki jūros tokiais vingiais, kur nėra net kada akių atitraukti nuo kelio. Be to, kol gėrėm alų degalinėje, už kalno pradėjo griaudėt ir žaibuoti, tai dar lėkėm nuo lietaus. Pora bandų avių, šunys ir karvės, labai daug karvių tuose saulės nualintuose kalnuose.
Aleksansdrupolį pasiekėm tuo metu, kai saulė pasislėpė visiškai, tik vis dar griaudėjo už kalnų. Nebuvo šitas miestas mūsų tikslas, tiesą sakant, jis visad atrodė per toli ir dar per kalnus.
Grapa Ksantėje
Pirmadienio vakaras mieste, kur gyvena 70 tūkstančių žmonių, buvo šokiruojančiai gyvas. Sėdėjom mudu su Artūru bare neatitraukdami akių nuo žmonių prie staliukų baruose, kurie, regis, buvo vienas už kitą geresni.
Gėrėm grapą savo užsakymu šiek tiek nustebinę padavėją. Vėliau, kai Artūras nulūžo mūsų buto balkone su vaizdu į kalnus, gatve vis dar varinėjo motoroleriai ir iš kavinių grojo muzika, susimaišydama su klegėjimu jaunų žmonių, kurie atvarė studijuoti į Trakijos Demokrito Universitetą, dažniausiai inžinerijos ir architektūros.
Nesistebiu, kad Artūras nulūžo, diena buvo ilga ir labai saulėta, nors kilometrų nedaug. Ryte Aleksandrupolyje aplankėm gal keturias motociklų ir motorolerių parduotuves, nes Artūrui staiga prireikė kelių apsaugų ant šortų. Karšta, atseit su storais motodžinsais nevažiuosi. Niekas apie tokius dalykus kaip kelių apsaugos nebuvo girdėjęs.
Už miesto, kai baigėsi kelias navigacijoje, prasidėjo pati geriausia atkarpa: suplūktas smėlis, akmenys, žvyras alyvmedžiai aplink, uolos iš vienos pusės, jūra iš kitos ir taip gal 3 valandas. Vėliau alyvmedžiai retėjo ir juos pakeitė jau ne vertikalios, bet horizontalios uolos, geltonai raudonos.
Artūras sušėrė pusę graikiškos fetos katėms restorane, kuriam vėliau sustojome. Ančiuvių aš nemėgstu, todėl dėl jų nepykstu. Fetos dar būčiau valgęs. Katės man visai nieko, tokios dailios, matyt ta Viduržemio jūros diena joms į naudą. Ko nepasakysi apie valkataujančius šunis. Kates siūliau Artūrui pasiimti į Lietuvą, gal kokioms penkioms jis parodė tokią atjautą, kad nebūtų prieštaravimų. Bent jau iš kačių pusės.
Iki Ksantės alyvmedžius pakeitė medvilnės laukai, suplūktą žvyrą – saulės nualintas asfaltas.
Prieš pat miestą savitarnos plovykloje nuplovėm dulkes nuo motociklų.
Neturim jokio plano rytojui.
