Vidurinis Chalkidikės pirštas
Kelionei baigiantis mano galvoje pradėjo dėliotis tingus ir labai neapibrėžtas atgalinis maršrutas atgal į Svilengradą. Bet gyvenimas turėjo savo planų.
Artūras - geras kelionės kompanionas išskyrus kelis nikius ir keistumus, kurių žmonės šiaip ar taip turi, bet baigiant ketvirtą dešimtį jie tik išryškėja. Vienas tokių mano akimis tiesiog idiotiškų įpročių yra Artūro noras pakloti lovas nuomojamam bute prieš išvykstant. Jis įsitikinęs, kad lovos paklojimas atspindi žmogaus vidinę kultūrą ir leidžia jam pelnyti gerų įvertinimų Bookinge.
Studentų tūsas Ksantėje vyko iki paryčių, įvertinę triukšmą netgi padarėm išvadą, kad mūsų chatos langai yra į studentų barakus. Tūsui pasibaigus Ksantėje pakilo vėjas ir nunešė Artūro maikę iš penkto į antro aukšto balkoną. Nepasieksi su šluotkočiu. Šiaip gal užjausčiau draugą, bet bepakuodamas daiktus pajuntu, kad kažko trūksta – mano maikių maišelio, kurį, pasirodo, Artūras sudėjo į patalynės dėžę klodamas lovą prieš kelias dienas, dar Aleksandrupolyje. Jam kažkaip taip pasirodė. Karma jam ta maikė, nunešta vėjo.
Viskas baigėsi apsišopinimu. Rūbus, kuriuos bookingo močiutė rado patalynės dėžėje, paprašysiu atiduoti Aleksandrupolio pabėgėliams, nemažai ten jų.
Nusprendžiam, kad jūros mums per akis, varom į kalnus, pažiūrėti krioklių į Dramos miesto apylinkes, Graikijos Makedonijoje. Kelias – absoliuti motosvajonė: manau, kad nebuvo atkarpos, kad motociklas važiuotų vertikaliai, vis koks posūkis. Radom vėžliuką, ožkų bandą ir nuogalius ant akmenų prie pirmo krioklio. Išsimaudom 4 laipsnių vandeny.
Sutinkam vietinius motociklistus, kurie pasako, kad yra kitas krioklys, kuris atseit daug įspūdingesnis ir būtinai reikia pamatyti. Asfaltas baigiasi. Lengvai paklaidžiojam Graikijos miškų takeliais, kol randam sudėtingą 15km keliuką iki miško aikštelės. Važiavom gal valandą, vien tam, pamatytume mažą srovelę, tekančią žemyn stačia 60 metrų uola. Gal ten buvo įspūdingas krioklys, bet šiemet vasara Graikijoje ekstremaliai karšta, išdžiuvo viskas, krioklys ne išimtis.
Tą vakar užapvalinam kelionę Kavaloje, uoste pakeliui į Chalkidikės pirštus. Nusiplovęs kalnų dulkes pasipuošiu naują maikę, varom vakarienės. Artūras norėtų midijų, bet niekas čia jų neturi, jūra tokia šilta šiemet, kad visos išmirė. Milijoniniai nuostoliai ir neaišku kaip bus kitąmet, nes neužsiveisė.
Artūras pašėrė kates tadziki padažu. Nesbeskaičiuoju kiek jis tų rainakėlių intrigančių viena už kitą mielesnių ketina parsivežti į Lietuvą. Tikrai keliolika.
Silpnybės, ne vien keistumai, išryškėja su metais.
Kitą vakarą po dienos kelionės pasiėmėm chatą, kaip jau tapo įprasta, su balkonu, kad būtų kur prisėsti vakare.
Įtikinau Artūrą užsakyti pigiausią, nes koks skirtumas. 34 eurai. Balkonas į pagrindinę miestelio gatvę, vaizdas – elektros laidų penklinė, kebabų pardavykla, pripučiamas flamingas, pripučiamas vienaragis, pripučiamas krokodiliukas ir išsileidęs delfiniukas, pakabinti virš kurortinių daiktų parduotuvės. Jie taip aukštai pakelti, kad nesu tikras ar ir jie nežiūri į mus. Sarti yra Šventosios lygio kurortas viduriniame Chalkidikės piršte – vienam iš trijų pusiasalių Egėjo jūroje, žemyn nuo Salonikų.
Kičas gatvėse atrodo dar liūdniau kai sezonas į pabaigą. Maistas: vien picos, kebabai ir kitoks fastfoodas.
Nuo Kavalos važiavom arba per lietų, arba kovodami su šaltu vėju nuo jūros. Saulės nebuvo, niekas jos nežadėjo šiandien.
Kai įvažiavom į šitą pusiasalį jau buvo nustoję lyti, bet asfaltas dar buvo šlapias ir atrodė pavojingai ant posūkių. Kelias veda per žalią kalną, į kurį reikėjo pakilti ir nuo jo nusileisti per rūką kaip į debesis. Vėliau kelias pasisuka palei uolėtą įlankos krantą ir dabar, kai temperatūra nukritus ir vėjas nemažas, bangos daužėsi į akmenis. Po kaire matėsi šventasis Atoso kalnas, į kurį buvo draudžiama patekti moterims, dabar dėl pandemijos draudžiama patekti visiems.
Sustojom maisto tokiam kaime, ant gatvės. Buvo parašyta, kad duoda žuvienės, bet kai užsakėm, tai boba turbūt nuėjo žvejoti. Artūras net išrinko vardus visiems katinams ir šunims, kurie apspito ėst iš jo rankų. Kai pagaliau atnešė tos sriubos, supratome, kur mes: žuvienė labai labai per vidurį, viskas labai turistiška, sėkmingi vokiečių socialinio draudimo pavyzdžiai mina dviračius, varinėja kemperiai. Žodžiu, vidurinis pirštas tokiems autentikos ieškotojams kaip mes.
Kaimas pavadinimu Vourvourou buvo šokiruojantis savo liūdnumu ir pažiūrėję, kad jau nebelis, mynėm dar toliau - iki Sarti, tikėdamiesi blogiausio.
Rusų turistai, lenkų turistai, ne tokie turtingi vokiečių pensininkai, nehipsteriški graikai – tokia publika čia likusi. Gera žinia, kad neprivalgėm ant nakties, nes maistas buvo labai neskanus. Net Dorada, kurią sunku sugadinti, ir ta buvo kaip iš Maximos.
Artūro moco grandinė gatava, labai traška. Liko gal kokie 600km kelionės. Turėtų užtekti. Statydamas mocą palei chatos balkoną kažkaip sugebėjau nulaužti Dakaro centrinės kojos ausį.
Apie dešimtą vakaro visa gatvė staiga nutilo. Pylė kaip iš kibiro ir visą naktį barbeno į metalinius laiptus, vedančius į mūsų kambarį.
Pabaiga
Užtruko porą savaičių, kol prisiverčiau parašyti kaip baigėsi ši kelionė. Man labai patiko neturėti plano: kasryt aptardavome, ką darysime toliau tą dieną, o vakare nusikalę kalbėdavom apie savo gyvenimus toli į priekį. Kelionei baigiantis mano galvoje pradėjo dėliotis tingus ir labai neapibrėžtas atgalinis maršrutas atgal į Svilengradą. Bet gyvenimas turėjo savo planų.
Kažkur nežymiam pavėsyje prie sankryžos Artūras pakėlė telefono ragelį ir išgirdo, kad niekuomet nebepamatys savo tėvo. Sekančios 36 valandos buvo gan sudėtingos: fiziškai, o Artūrui ir emociškai. Autostradomis šlavėme kilometrus iki Svilengrado, o į Vilnių grįžome kitos dienos naktį.
Toks jausmas, kad netikėta ir liūdna pabaiga įbetonavo visus įspūdžius: dabar, praėjus kelioms savaitėms po grįžimo, aš vis dar sapnuoju nesibaigiančius kelio vingius, saulės išblukintus kelio ženklus, aptrupėjusį asfaltą ir tas dešimtis valkataujančių šunų.
Gera buvo kelionė.
Aš buvau įtikinėjamas palikti motociklą Svilengrade. Tam miestelyje su tuščiais kazino jis, uždengtas vilkikų remonto garaže, praleido pastarąjį pusmetį. Tas garažas buvo starto vieta jau dviem įsimintoms kelionėms. Man pradeda patikti ta vieta pasaulio pakrašty. Žiemos ten ne tokios šaltos, pavasaris ateina anksti ir po kelių valandų galiu būti Azijoje arba Balkanuose. Pasiūlymas viliojantis ir aš dvejojau dar keletą dienų, bet motociklas grįžta į Vilnių. Ne todėl, kad nenorėčiau keliauti šituose kraštuose, kuriuose mačiau dar tiek mažai, bet todėl, kad negaliu įsipareigoti. Laisvė pasirinkti kelionės tikslą suteikia daugiau jaudulio.
Gegužę pradėjęs kelionę Turkijoje buvau nusiminęs ir įbaugintas naujos pasaulio tvarkos, kurią atnešė pandemija. Dabar žinau, kad galima prisitaikyti, kad grėsmės, apie kurias dažnas pagalvoja tokiose kelionėse, neretai būna perdėtos. Tiesa pasakius, pasaulis niekuomet nebuvo saugesnis ar tinkamesnis kelionėms nei šiais laikais. Ligos, nuo kurių nebuvo vaistų ar skiepų grasė motociklistams prieš kelis dešimtmečius.
