Čilė - Argentina - Bolivija. III dalis: pampose išskydęs laikas

Čilės ir Argentinos keliais Donatas ir Rimas nuriedėjo jau beveik tūkstantį kilometrų ir tai dar tik ketvirtadalis suplanuoto maršruto. Nuolatiniame mūšyje su Pietų Amerikos sąlygomis krito jau ne viena dešimtis litrų benzino ir viena skardinė grandinės tepalo.

Varškiagalviai. Šiaip mes idealūs, bet kartais varškiagalviai. Įžangai šiek tiek apie finansus 18-kos dienų kelionei motociklais po Pietų Ameriką.

Kodėl varškiagalviai? Pačioje kelionės pradžioje pamiršome vieną labai svarbų dalyką - kortelių limitus ir tai, kad reikia už motociklus sumokėti ne tik nuomą, bet dar palikti ir užstatą. Užstatas - po pusantro tūkstančio dolerių už kiekvieną Suzukį. Todėl pačią pirmą dieną dar Čilės Santjage trumpam supanikavome.

Iškalbingai dirsčiodami vienas į kitą kišome korteles nuomotojui ir sukandę dantis žiūrėjome, kaip puikiai veikia pinigų nuskaičiavimo sistema. Šita stadija baigėsi sėkmingai. Bet dar liko taupymo sumetimais išsigryninti Čilės pesus bei išsikeisti juos į argentinietiškus.

Visi gąsdino - jeigu atliksim finansines operacijas Argentinoje, oficialusis keitimo kursas mus nuskalpuos. Sklido gandas, jog net parduotuvėse atsiskaitydami kortele bent jau užsieniečiai gerokai permoka. O bankomatai Argentinoje išties pasiima po dešimt eurų iš užsieniečių. Gavome patarimą - vežtis dolerių ir juos keisti gatvėse pas neoficialius keitėjus. Patarimu nerizikavome pasinaudoti. Tačiau sutaupyti stengėmės išsigrynindami ir išsikeisdami tiek pesų Čilėje, kad užtektų bent kelioms dienoms Argentinoje.

Tai štai, prigąsdinti bandėme traukti tuos pesus iš bankomato, o kortelės viena po kitos metė žinutes apie pasiektas išlaidų ribas. Delnai prakaitavo, pirštai nepataikė spausti mygtukų, prasidėjo nerviniai tikai ir skambučiai į Europą. Galiausiai abu radome vieną kortelę, kurios dienos limitas dar nebuvo pasiektas ir sėkmingai gavome dešimtis tūkstančių Čilės pesų, kuriuos išsikeitėme į argentinietiškus.

Išlaidų pasidalijimas - kuris mokėjome už prekes ir paslaugas kelionėje - įrašo pabaigoje.

O dabar vėl sėdame ant pirdaletų ir spaudžiame starterį.

4 diena. Argentina. Chilecito - Santa Maria

Šiemet prie Ruta Nacional 40 kelio daugiausiai užderėjo avių, ožkų, asilų ir kiek mažiau karvių bei arklių. Kol matėme vieną kitą gyvulį, tol bandėme fotografuoti kaip kokį fenomeną. Tačiau vienu metu gyvuliai pradėjo bandomis lįsti iš visur. Jų buvo tiek daug, kad net nebesivarginome stoviniuoti - tiesiog riedėjome ir grožėjomės. Spėjome, kad jie laukiniai, o jeigu ir ne, tai atsiganę per vasarą, žiemoti grįžta namo patys. Sugaudyti tokią masę gyvūnų dideliuose plotuose nelabai apsimokėtų. Visgi vietiniai paaiškino, kad tie bandomis po lygumas besibastantys gyvuliai greičiausiai yra kažkieno nuosavybė, o namo juos suvaryti padeda šunys ir lėktuvai. Štai taip reikia užsiimti gyvulininkyste - lėktuvais.

Karštis. Vėjas. Iš kalnų nusileidome į slėnius, iš slėnių patekome į pampas. Žodis pampa kilęs iš kečujų indėnų kalbos ir reiškia plokščią paviršių. Taigi, visas sutiktas lygumas Argentinoje mes paprastumo dėlei nusprendėme vadinti pampomis.

Įkaitęs asfaltas kartais pralinksmina vandeniui nutekėti skirtomis daubomis, į kurias labai miela įvažiuoti 100+ km/h greičiu. Savotiški linksmieji kalneliai. Visgi, pastebėjome, kad mūsų Suzuki V-Strom 650 motociklai labai nemėgsta greičio virš 120 km/h. Tokiu tempu degalai nyksta akyse, skaičiukai, rodantys, kiek kilometrų galime nuvažiuoti su likusiu kuru, mažėja kas kelias sekundes. Žodžiu, srebia atsakančiai. Išeitis - laikyti 90 km/h greitį. Tada skaičiukai, rodantys, kiek kilometrų liko bake, pradeda didėti. Tai suteikia šlakelį optimizmo šioje nieko doro žmogui nežadančioje aplinkoje, kurioje išskysta ne tik asfaltas, bet ir laikas.

Iš Doncės užrašų:

Važiuojant tomis begalinėmis tiesiosiomis, aplink raibuliuojant karščiui, laikas tarsi išsitęsia - dešimt minučių atrodo kaip valanda, o penkiolika kilometrų - kaip šimtas. Gali spausti ant šimto dvidešimties ar taupyti degalus ant devyniasdešimt - nei greičiau, nei trumpiau nebus, viskas truks tiek, kiek reikia. Išdegęs kraštovaizdis, karvės maita pakelėje, lengvas kelio vingis ir vėl tiesioji iki horizonto. Dulkių tornadai, kuriuos vakar matėme tik iš tolo, dabar akimirksniu susiformuoja šalikelėje ir metasi ant kelio. Kai važiuoji per jį, atrodo, kad kas gerą saują smėlio sviestų į šalmą. Iš keliolikos kirstų upių daugelis atrodė lyg būtų smėlio, o ne vandens upės. Artėjant prie kalnų, jautėsi didesnė drėgmė. Kalnuose - upės smaragdo žalumos, žemumose - it kunkuliuojanti purvo lavina. Atrodo, kad antroje dienos pusėje įvažiuojame į kažkokią plynaukštę - karštis atlėgsta (kai nuo +36 temperatūra nukrinta iki +27, atrodo, kad neblogai atvėso, ir jau norėtųsi kažką šilčiau apsirengti), o iš smėlio ir žvyro styrantys skurdžios žolės kuokštai tampa žalesni.

Tą dieną dar kartą įsitikinome, kad Lietuvos vardas šiose platumose nežinomas. Bent jau tam tikroje amžiaus kategorijoje.

Iš Rimo užrašų:

Kažkuriame iš retai pasitaikančių miestelių užsinorėjome valgyti, bet, aišku, pietų metas ir niekas nedirba. Stabtelėjome prie parduotuvytės, į kurią matėme įeinantį žmogų. Mėsinė. Klausiu, kur čia pavalgyti galima? Diedukas pardavėjas sako bus curva, paskui contra curva ir baras. Sustojame prie to baro ir mane užkalbino dvi vietinės čikitos. Viena - nedidukė apvalaina, tamsiaplaukė, be dantų, kita - kūdutė, aukštesnė, šviesesnė. Abi iš pažiūros vienmetės - apie 80. Abi mojuoja rankomis, kažką vietiniu slengu šypsodamos man sako, baksnoja į motociklus. Galvoju, kad gal ne taip pasistatėme tame apleistame kieme prie apleisto namo. Galiausiai suprantu vieną frazę: norime pasigrožėti motociklais. Visų veidai nušvinta. Apeina, juokiasi, sako, geri motociklai, labai geri. Klausia, iš kur atvykome. Pasakau: Lietuva. Ir, kaip jau Argentinoje yra nutikę, matau į mane žiūrinčius tuščius žvilgsnius. Tada pridedu: Europa. Jų veidai nušvinta. Joms Lietuva yra tiek pat žinoma, kiek lietuviams yra žinomas Argentinos regionas Kordoba (turintis kiek daugiau gyventojų už Lietuvą).

Atvykstame į Santa Marią. Argentinoje atrodo visi pavadinimai lyg iš filmų ar muilo operų. Miestelyje labai daug indėniškų bruožų žmonių ir vėl puiki centrinė aikštė su valgyklomis bei girdyklomis. Nakvynė kiek atokiau nuo centro ir iki jos braunamės neasfaltuotomis duobėtomis gatvėmis. Atvažiavę pagal žemėlapį prie eilinės dviejų aukštų trobos nelabai suprantame, ar čia patekome. Tačiau šeimininkas, rymojęs prie lango, greitai išbėga į kiemą, atveria masyvius, poros metrų aukščio vartus ir laužytai tardamas lietuviškus vardus parodo į erdvią aikštelę motociklams po stogeliu. Šį sykį gavome buto tipo patalpas su dviem miegamaisiais. Prie durų mus pasitiko nuolankumo ir draugiškumo įsikūnijimas - šuva. Šunų pilna visur. Ne tik Argentinoje, bet ir Čilėje. Jie bėgioja po vieną, po du, gaujomis, laipioja stogais, guli ant automobilių, vieni kitus terorizuoja arba žaidžia. Atrodo, kai kurios šunų gaujos kontroliuoja tam tikras gatves ir kiti šunys tose teritorijose ne itin laukiami. Žmonėms praeiti leidžiama.

Iš Doncės užrašų:

Vakarieniaudami Santa Marijoje pamatėm demonstraciją: policija užtvėrė gatvę, kuria ėjo nedidelė eisena su plakatais bei mažu pučiamųjų orkestrėliu. “Nececito!”- šaukė moteris į megafoną. Ko jiems nececito, nesupratau, bet Rimas tikino, jog išgirdęs “nececito medico!”.

Ėjome miegoti net nenutuokdami, koks nemalonus bus kitas rytas. Vieno iš mūsų laukė ne kokia nuotaika, o antrojo - incidentas.

Kitoje dalyje: avarija, bendražygių skyrybos, gamtos grožio suvokimą ištaškęs kelias ir ištisus mėnesius keliaujanti šeimyna.

Dienos statistika

Kaip mokame už prekes ir paslaugas?

Prieš kelionę rinkomės iš dviejų variantų. Pirmasis variantas - visais gyvenimo atvejais kiekvienas mokame už save. Tai reiškia ne tik už nakvynes, maistą, benziną, bet ir mokesčius už kelius, sausainius, gėrimus, pedikiūrą ir panašias išlaidas. Mums šitas variantas pasirodė reikalaujantis per daug energijos. Todėl mokėjome už abu tas, kuris stovėjo arčiau kasos. Bendras išlaidas kiekvienas vedėme į nemokamą telefono programėlę Splid: pasirenki pagrindinę valiutą, pvz. eurus, tada suvedi, ką išleidai bet kokia vietine valiuta. Programėlė konvertuoja viską į eurus ir rodo, kas, kiek ir už ką sumokėjo, ir kuris, kuriam ir kiek skolingas. Taigi, kelionės pabaigoje tas, kuris mokėjo mažiau, perveda likutį kitam ir viskas tuo pasibaigia. Svarbiausia nepatingėti toje programėlėje pasikuisti ir įsivesti išlaidų datas. Kartais tai labai praverčia, ypač tokiose kelionėse, kur viskas susilieja į vieną ilgą malonumą. Kaip kokioms kiaulėms.

Savo asmeniniams biudžetams sekti naudojomės kita nemokama programėle pavadinimu TravelSpend. Kelionės pradžioje kiekvienas susivedėme turimą biudžetą ir laiko tarpą, per kurį biudžetas bus naudojamas, pvz., 1000 eurų per 10 dienų. Tokiu atveju vienos dienos biudžetas yra 100 eurų. Viršijus dienos biudžetą, kitomis dienomis teks pataupyti ir programėlė rodo konkrečiai kiek. Išleidus mažiau pinigų, kitoms dienoms pinigų lieka daugiau, ką programėlė irgi rodo. Tą patį, žinoma, galima padaryti su pieštuku užrašinėje. Mes nusprendėme kiekvieną dieną išleisti ne daugiau kaip po 110€ (neįskaitant moto nuomos). Tilpom ir dar liko.