Džigitai Kirgizijoje. Tosoro perėja
Iki pasimatyto, Tian Šani!
Tą dieną, kai turėjau išvykti, nuėjau prie ežero ir atsistojau ant pakilumos virš jo. Atsisveikinau su Tian Šanio kalnais, su Issyk Kuliu. Iki pasimatymo, Issyk-Kuli, mano nebaigta daina! Kaip norėčiau pasiimti tave su savimi, tavo mėlyną vandenį ir geltonas pakrantes, bet negaliu...
Žiūrėjau kaip Tomas ant Issyk-Kulio ežero kranto perrinkinėja Yamahos karbiuratorių. Aplinkui lakstė dar į aptvarą nesuvaryti viščiukai. Buvome alkani, bet aš jau spėjau palįsti po dušu ir nusiplauti visos dienos kelionės dulkes. Džamila gamino vakarienę, bet nesakė, kada bus. Gerai tik tai, kad pagamins, nes trenktis tuo remontuojamu keliu per smulkias dulkes iki kažkokių jurtų, kur neva duoda valgyti, mažai džiaugsmo, be to, jau temo. Sakė, to, ką turi, užteks mums keturiems. Buvo akivaizdu, kad iki nakties nespėsime ir motociklą galutinai surinksime jau pasišviesdami žibintuvėliu.
Julius su Justinu kažkur užtruko. Matyt sugalvojo galutinai nugalabyti savo žirgus Issyk-Kulio pliaže, lyg visos dienos remontuojamu keliu jiems dar būtų maža. Sako, važiuojam pažiūrėti, kas ten gero. Džigitai.
Atvykom čia prieš gerą valandą. Prieš pat posūkį, kuris rytoj turėtų mus vesti per aukščiausią ir pikčiausią mūsų kelionėje Tosoro perėją, pakilom į kalniuką ir sustabdėm savo motociklus stengdamiesi neužvažiuoti ant tų viščiukų. Aplinkui dar šokinėjo du maži šuniukai, buvo baseinukas vaikams, iš vienos pusės kalnai, o žemiau, lyg ant delno - Issyk-Kulis. Džamila, šitos vietos šeimininkė, po pažastimi nešėsi baleiką su skalbiniais. Ji akivaizdžiai nustebo mus pamačiusi.
Čia viešbutis pas jus? - klausiu
Viešbutis... Taip, viešbutis, - prisiminė ji.
Kažką riktelėjo savo vaikams, tie vos ne kūlversčiais nulėkė į namą, turbūt sutvarkyti. Dabar jau mes nustebome: viduje švaru, tvarkinga, prižiūrėtos gėlės - bene geriausia vieta per pastarąsias dienas. Batus nusiavėm lauke net neprašomi.
Tomo motociklas dar šiek tiek važiavo, bet iš esmės jam buvo šakės: viskas pusmetrio spinduliu nuo išmetimo vamzdžio buvo įmirkę juoduose lipniuose suodžiuose, važiuojant ėjo tirštas juodas dūmas. Sakyčiau, kurą rijo kibirais, bet čia netikusi metafora, nes tik iš kibirų mums tą kurą ir pildavo. Jau kelias dienas Tomas buvo visiškai be nuotaikos ir nuolat kalbėjo, kaip jis remontuos karbiuratorių, perrinks taip, kaip reikia. Iki šiol vis jį atkalbėdavom. Dabar nebuvo kur trauktis: sutvarkom karbiuratorių ir važiuojam per Tosorą. Arba skiriamės - Tosorą paliekam Juliui su Justinu ir bandom kažkaip parpukšėti iki Ošo, ar bent jau Džalal-Abado.
Jokios meilės Issyk-Kuliui nejautėm. Važinėdami pakrantėmis stengėmės ten rasti ką nors gražaus, kažką, kas pateisintų visas dainas ir prozą, ir, žinoma, mūsų įsivaizdavimą apie šią labai populiarią vietą. Būtume nudžiuvę kur nors dienai, atleidę duobėtų kalnų kelių sukaustytus raumenis. Galvojom pasimaudyti, ištaigingai pavalgyti. Juk čia, prie Issyk-Kulio - toliausias mūsų kelionės taškas, toliau suksime atgal ir pradėsime galvoti apie namus.
Tai vienas didžiausių ir vienas giliausių ežerų pasaulyje, sūrus, todėl beveik niekuomet neužšąla, nors yra maždaug 1600 metrų virš jūros lygio.
Jeigu atvirai, ir viena liūdniausių vietų. Palei visą šiaurinę pakrantę eina keturių neperskirtų juostų kelias, sausakimšas mašinų atvykusių iš Biškeko arba Almatos. Prie ežero - nedideli kaimeliai, kuriuose kiekvienas, kas tik netingi, nuomoja kambarius ir iškabina ženklus pakelėje. Pliaže - smulkus tamsus žvyras, pro kurį skverbiasi žolė, plastikiniai maišeliai, kancarai ir arbūzų žievės. Vietomis - senų sovietinių žaidimų aikštelių liekanos - dažniausiai metalinių supynių arba besisukančio rato betoniniai pastoliai.
Ištaigingesnių rezervatų priėmimuose kabo bent keli laikrodžiai, rodantys Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų laiką. Rusų turistai visur, jiems kala rusiškas muzonas, pristatyta valiutos keityklų. Eina skrydžiai į Maskvą ir Novisibirską...
Džamila stalą nukrovė pilnai, tik kartojom, kad nieko skaniau nevalgėm per visą kelionę. Julius su Justinu išsikasė savo Yamahas iš paplūdimio smėlio, o mudu su Tomu spėjome sutvarkyti tą karbiuratorių. Nuleidom adatą iki žemiausios padalos: kalnuose mažiau oro, mažiau reikia ir kuro.
Mano remontas buvo drastiškas dar ryte: išsitraukiau atlenkiamą peiliuką ir oro filtre padariau penkis gilius rėžius. Blogas sprendimas, jeigu norėčiau su šita Yamaha keliauti aplink pasaulį. Dabar man reikėjo tik 800 kilometrų per kalnus. Dulkės galiausiai suėstų tą variklį visiškai, bet vyliausi, kad ne taip greitai. Gavęs daugiau deguonies, motociklas, žinoma, atsigavo.
Be to, pamečiau kairės pusės veidrodėlį, tiesiog ėmė ir nuskrido bevažiuojant. Autodalių parduotuvėje nusipirkau patį pigiausią mašininį, klijuojamą ant priekinio stiklo salono viduje ir priveržiau plastikiniais užtrauktukais. Mažai naudos, tiesą sakant, bet geriau negu prieš lenkimą persisukti visu torsu atgal.
Tosoro perėja
Kažkas iš vos kelių sutiktų motociklininkų mus gąsdino, sako kalbėję su kitais keliautojais ant motociklų, kuriems Tosoro perėja pasirodė labai sudėtinga, su stačiomis įkalnėmis, aštriais akmenimis ir giliomis upėmis, tekančiomis skersai ir taip sunkiai pravažiuojamą kelią.
Neblogas gaunasi buterbrodas pridėjus mūsų pusiau veikiančius motociklus.
Kėlėmės anksti, kad bent jau oras mums negadintų kelionės. Kirgizija keista šalis - kai kur lyja tik popiet, žmonės pasižiūri į juodą debesį kabantį virš jų ir sako, ai, šiandien nelis, arba nebent po pietų, nors vėjo atpūsti dulksnos lašeliai jau krenta mums ant veidų. Būna, apsirengiame lietaus aprangas vien tam, kad po penkių minučių sušutę vėl stotume jų nusirengti.
Nebent po pietų, - sako diedukas, ramiai sau sėdintis tarp vėl iš aptvarų paleistų viščiukų, maždaug ten, kur Tomas vakar buvo įsitaisęs karbiuratoriaus perrinkimui.
Kažkaip ramiau. Jau išmokome pasitikėti vietiniais.
Perėja yra 30 kilometrų nuo Džamilos viešbučio, todėl netrukus kelias pradėjo labai stačiai kilti į viršų, kartais pakilimas yra mažų mažiausiai 45 laipsnių kampu. Šita atkarpa labai mažai naudojama, kelias siauras, jokio transporto. Per upę, kuri įteka į Issyk-Kulį nėra tilto, buvome įspėti, kad pirmas pervažiavimas per upę bus gilus. Įveikėm sėkmingai, nors dar šiek tiek ir vandens būtų patekę per tuos nelaimingus oro filtrus.
Kuo aukščiau kilome, tuo augalijos aplink buvo mažiau, kol galiausiai liko tik pilki aštrūs akmenys.
Už perėjos mūsų laukė tikras gamtos stebuklas - slėnis palei pieno baltumo kalnų upę, kur ganėsi arkliai ir avys, lakstė švilpikai. Kirtome mažus sraunius upeliukus tekančius į vis platėjančią vagą, kol galiausiai, už maždaug 80 kilometrų pervažiavome pirmą tiltą ir pasukome link Naryno.
Vakare užsisakėme picos. Turbūt pirmas ženklas kad pasiilgome namų, kad kelionė eina į pabaigą. Liko kelios dienos kalnų keliais, po to bjauri atkarpa per karštus užkimštus pasienio miestus iki Ošo.
Pica tokia pat nevalgoma kaip ir Issyk-Kulio kurortai netinkami poilsiui. Kaip mūsų motociklai - tik pavadinimas, tik žodis, bet viską pasako tikrasis skonis burnoje.
Visi mūsų rūbai, kuriuos rengiamės kasdien, sukaupė nemažą dulkių sluoksnį, bet galvos išsivalė. Daug ką Kirgizijoje darėme pirmą kartą: iki kelionės Justinas niekada nėra keitęs motociklo padangos; Julius - nuiminėjęs motociklo bako. Tomas niekada nelėkė žvyrkeliu stačiom ir nėra kirtęs upės motociklu.
Aš nesu matęs tiek daug skirtingų kalnų. Nežinau, kada dar užklysiu į šiuos kraštus, bet kalnus, kurių spalvai nusakyti reikia daugiau nei dviejų žodžių, sapnuosiu dar ilgai.
Norėčiau juos pasiimti su savimi, bet negaliu...
