Nepamirškit dokumentų, keliauninkai
Pasakojimas apie namie paliktą pasą.
Viename iš tų baltųjų miestelių, pavadinimu Arcos de la Frontera įsijungiau televizorių, kol kiti pakeleiviai puošėsi vakarienei. Geriausias kanalas ten - Flamenco TV, kur visą dieną rodo koncertus. Įrašiau šitą gabalą tiesiai iš televizoriaus. Pasileiskite skaitydami, pajuskite karštį.
Kadisas yra didžiulis uostas prie vandenyno, kvadratinėmis gatvėmis, kaip kolonijiniuose Pietų Amerikos miestuose.
Ten jau rodė +22, daug vėsiau nei Arcos de la Frontera, nors tarp jų vos 60 kilometrų. Buvo galima kvėpuoti.
Vaikščiojom po parkelį, nušliaužėm iki paplūdimio, kur po atoslūgio ant pliurzos voliojosi dešimtys valčių. Žmonės deginasi prie buvusio forto. Greitai atvažiavom iki pirmos destinacijos, nes pasukom platesniais, pušim apaugusiais keliais. Artūras svarstė gal jam šokti į keltą ir nulėkti iki Maroko, o gal į Gibraltarą... o gal... o gal... ir staiga jį išpila šaltas prakaitas. Lygiai po dviejų dienų iš Malagos oro uosto pridavęs motociklą jis turi sėsti į British Airways lėktuvą ir skristi į Londoną, į verslo kelionę. Kartu atvyksta ir 4 jo kolegos ir laukia ilgai planuoti susitikimai. Bet Artūras neturi paso. Tiksliau turi, bet jį sąmoningai paliko namie. Dabar niekas jo net neįleis į lėktuvą. Ką jau kalbėti apie Gibraltarą.
Skambino DHL EXPRESS, FedExui, bandė susitarti su Lufthansa, kad jam atskraidintų. Galiausiai visas išbalęs jis paskambino savo kolegai. Pasiūlė atskristi į Malagą, pasivažinėti mocu po Sierra Nevada kalnus ant galinės sėdynės, atskraidinti jam pasą ir kartu varyti į Londoną. Ir kolega sutiko. Rimtai. Labiausiai dėl to, kad niekada gyvenime nėra važinėjęs motociklu ir kelios dienos po Andalūzijos saule skambėjo daugiau daugiau nei romantiškai.
Kolega per tris valandas sulakstė iki Artūro namų, atsirakino, paėmė pasą, garaže susirado šalmą, grįžo, susikrovė daiktus, nuvarė į oro uostą ir įsėdo į lėktuvą skrydžiui į Malagą per Helsinkį.
Tuo metu mes sėdome ant mocų ilgai kelionei palei Costa del Luz ir Costa del Sol, kad pasitiktume Artūro kolegą su pasu. Kaituotojų paplūdimiai, šūdini pajūrio miestai, liūdni turistų miesteliai, Gibraltaras tolumoje, daug autostrados.
Vienu metu, dar visai netoli Kadiso Artūras pamato, kad jam atsisuko šriubas. Aš pamojuoju fūros vairuotojui, gal jis turi raktą. Diedukas ryškiai laisvalaikiu ne fūrą vairuoja: su skarele, riestais ūsais ir Harley Davidson maikute, net jo balsas prikimęs kaip iš amerikoniškos motociklų reklamos.
Jis patvarko tą didelį vairo varžtą improvizuotai, nes tokio dydžio rakto neturi, ir pradeda rodyti savo mocus telefone. Bet mocai tik juokas - namie jis turi baseiną, kurio dugne flourescensinėmis plytelėmis išdėliotas Harley Davidson logotipas. Dieną logotipas geria saulę, vakare Chuanas sėdi ir žiūri į šviečiantį savo mylimą prekės ženklą baseino dugne.
Apsistojome Torremolinoje, gal 20 km iki Malagos. Atseit buvusi laisvamanių sostinė, čia buvo smagu kokiais 1970. Kažkada čia net Rolling Stonai atostogavo, pasakoja mums lietuvis Paulius, pagyvenęs vyrukas, apsistojęs čia prieš kelis dešimtmečius dėl tos LGBT laisvamanystės. Dabar čia tokia gėjų Šventoji: klubai vien vyrams, gatvėse pagyvenusios gėjų poros už rankų susikibusios.
Gera kartais turėti draugų. Kolegos vardas yra Danielius, visi jį vadina tiesiog Danyla. Jis atskrido su normalaus dydžio kietu lagaminu.
Skaitykite istorijos tęsinį, žiūrėkite kelionės žemėlapius:
Viktoras Jakovlevas
